šventinis maratonas (1)

Apsileidau - nieko čia nebrūkštelėjau... tiesiog buvau už ryšio :)))  mažame kaimelyje, kur jokio interneto nerasta :D
Bet prieš tai buvo smagus teminis vakarėlis pamėgtoj mieloj sodyboj, miškely, pušų ir sniego apsupty... :) jauku, šilta (pečiaus kūriko dėka :)), pusiau ramu, o paskui smagu! :)
Įdomiausia, kad sodyboj apsilankė iš meksikos - Meksikietis, iš pasakų šalies - Fėja, iš taboro - čigonka, iš Laplandijos - Kalėdų senis su Snieguole :))))) O koncertavo - Fredis Merkuris! :DDDD

Štai fotosesija:

Visas mūsų margas būrys :)

Merkuris pasigavęs dvi gražuoles :P

Tik fotkinkit mus!!! :DDD

Fėja ir Meksikietis

Kalėdinė porelė :P

Fredis Merkuris su Čigonka :DDD

Modelis

Kitas Modelis :)

SuperModelis :D

Ką mes veikėm ant tų laiptų??? :DDD

Iš Šiaurės ir Pietų... :D

Žiemiška nuotrauka...

Kalėdinis Senis traukia iš maišo - Fredį Merkurį!!! :DDD

Nulūžo senelis...

Taigi toks buvo mūsų Kalėdinis vakaras :) bet čia be užkulisių... :P :)))

Na o ryte - žieminis pasivaikščiojimas :)

beveik visi prie mylimos sodybos :)

tupim po eglutėm..

modeliai.. :D

Pavojinga! Krokodilai! Šioj kudroj.. :D

ant ledo.. ;)

slystam .. :)

Buvo smagu :) pajusti žiemą, ledą, šventinę nuotaiką prieš pat Kalėdas :)

Kaltos Kalėdos ar požiūris

Ar jaučiat, kaip greitai laikas bėga??? Man gruodis skriste praskrido...paskutinė savaitė į univerą...tuoj šventės...o aš vis jaučiuos stovinti vietoj. Visiškai nekrutu.Su mokslais. Man išvis juokingiausia, kad per šį pusmetį terašėm vienintelį kolį. O egzų bus gal du :D Nerimtas nerimtas man tas mokslas.


Kažkaip niekas nejuda į priekį, joks namų darbas :)) Kodėl? Kas kaltas? Čia kalta aplinka! :)) Juk mintys vien tik apie šventes! :))
 
Kai išlendu į miestą - ten masiškai verda gyvenimas. Visi tik perka perka perka. Visi dabar tuo gyvena! Net jei kainos užkeltos ir atseit akcija, vis tiek perka :)) Ir aš pirksiu. Tik nežinau ką. O originalių idėjų dovanoms, Kalėdoms - šnipštas.

Taigi aš vis stoviu vietoje. Ir su šventinėm dovanom :(
Kalėdos nekaltos.

Kažkaip jaučiu, kad pesimistiški mano užrašai, mintys, ane? O juk mūsų dievobaimingoji dėstytoja taip sakė, kad reikia visur įžvelgti teigiamas puses. Bet ji teisi.

Teigiamas požiūris:

Nesiseka padaryti namų darbų - gal kas nors kitas padarys už tave?

Nežinai, ar gerai padarei užduotį - svarbiausia - nepaliks skolos!?

Nežinai, ką padovanoti artimiesiems - svarbiausia, kad tu gausi tai, ką nori?!

Neturi darbo, neturi pinigų, esi išlaikoma - svarbiausia, šalia esantis žmogus dirba!?

Ant tavęs pyksta močiutė - gerai, kad ta močiutė ne tavo...:))

Kaltas yra mano požiūris. Reik pamažu išmokt į viską žvelgt iš teigiamos pusės. Bet kažkaip naglai čia viskas atrodo... :D

Šokiu...aplink pasaulį...!

Mano didžiausia svajonė - apkeliauti bent dalį pasaulio (gal jau minėjau) :)))) bet gal ateityje ;), todėl dabar keliaujam su Matt`u :)) nuostabus klipas, puikiai tinkantis pirmadienio rytui - ne vien dėl nuotaikingų vaizdų, bet ir dėl šokio žingsnelio - gali būti puiki mankšta prieš darbus / mokslus :DDD

Kiekvieną kartą žiūrint pamatai vis kažką naujo šiame klipe :) Gražiausia yra tai, kad visas pasaulis susijungia šiuo šokiu :)))
prisidėkim ir mes lietuviai :DDDD

Dainoje slypi dalis tavo gyvenimo.

Turbūt kiekvienas pastebėjot, kad klausotės tam tikros muzikos tik būdami tam tikros nuotaikos :) O pagalvojate, kodėl? Kodėl, kai būna liūdna, labiau linkstama prie ramesnės melodijos, o kai puiki nuotaika - prie linksmos, trankesnės muzikos? O gal muzika gali nulemti mūsų jausmus, emocijas, nuotaiką?

Bent jau muzika turi didelią galią savyje išsaugoti - mūsų prisiminimus, išgyvenimus, patirtį, jausmus, svajones... klausantis vienos ar kitos melodijos - visada atsiminsi, ką galvojai, ką darei, ką jautei; ką tau padarė, ką tau suteikė, kas tau svarbiausia buvo tą akimirką, kai išgirdai ją pirmą kartą, kai jos klausei dažnai dažnai...ir su kuo, ir kada, ir kur...

Paklausiau šitos dainos

ir prisiminiau akimirkas, kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis :))) su ta daina gimė naujas požiūris į meilę... niekada nepamiršiu, ką patyriau šiai dainai skambant...joje tiek daug visko sutilpo... :))) joje tiek daug slypi praeities...

Ačiū už šią dainą Tau... Ir už tas akimirkas...
:*

Atsigavimas

Pagaliau jau jaučiuos kaip žmogus :))) nebebaisu jau su autobusu net važiuoti :D pamažu jau atsigaunu, kai vaistais pripumpuota...

Penktadienį mačiau savo širdį. Ir girdėjau! :)) nesupratau nieko, kai daktarė tikrindama širdį pradėjo kažkokiom lotyniškom frazėm kalbėt :D O tas tyrimas - echoskopija - man vėl buvo pirmasis patyrimas, su nuostaba žiūrėjau, kaip ten ta širdėlė kruta :D nelabai pagavau aš ten kaip ji atrodo, tik kažkokius kontūrus :)) bet buvo įdomu ;)
o daktarė sakė, kad mano širdutė labai mažytė :))) ir apskritai sako, koks žmogaus kumštis - tokia bus ir jo širdis :))
o kaip juokinga pasidarė, kai paleido garsą! :))) toks užesys tas širdies plakimas :) Įdomu. Smagu.
Bet smagiausia, kad nėra nieko rimto :))

Popietė su močiute.

Gal kam pasirodys, kad šis įrašas neaktualus, neįdomus, neprasmingas... Bet norėčiau užfiksuoti tai, kas širdyje, mintyse saugoma jau 70 metų... Aišku, ne mano :)) o močiutės. Taip pat ne mano...
Visada norėjau turėti močiutę. Niekada jos neturėjau. Mano močiutė - buvo mano kaimynė, kuriai dabar 92 metai, ir pas kurią būdama maža kasdien bėgdavau suskaičiuot, kiek pas ją vištos kiaušinių padėdavo :DDDD Aš jos pasakojimų nelabai atsimenu, bet dabar išsaugosiu čia prisiminimus kitos močiutės (Kęstučio močiutės).

Dabar sėdėjau ir klausiau 80-metės prisiminimų iš vaiskytės...iš "Lietuvos / Smetonos laikų", "iš karo laikų"...

"Man dar dabar stovi akyse vaizdas, kai birželio 22 dieną staiga mama pažadino mus: "Vaikai, kelkitės! Karas! Kalvariją bombarduoja!" Mes pribėgom prie lango ir žiūrim - baisūs dūmai, juodi juodi, matėsi horizonte... O į kiemą sugužėjo 30-40 vokiečių kareivių. O mūsų kiemas - didžiulis, jų daug sutilpo! Ir jie pareikalavo bliūdų, kibirų. Sėmė sėmė iš šulinio vandenį... Ir pradėjo jie visi praustis. Nusirengė uniformas, ir pamačiau - baltus baltus jų marškinius. Aš žiūriu į tuos marškinius ir stebiuos... Kokie jie balti! Na o kai prausėsi, tai kad prakvipo visas kiemas! Vajei!!! Kaip kvepėjo jų muilas! Dar dabar atsimenu tą kvapą! Kelias dienas kvepėjo žolė nuo to muiluoto vandens! Tai iškart padarė įspūdį, kokie vokiečiai tvarkingi, kultūringi! Tai ne rusai...
Na o paskui sugūžėjo rusai. Jetau, kokie jie buvo nevalyvi! Jie buvo kaip laukiniai, o Lietuva jiems buvo kaip mums dabar Amerika! Parsiveždavo jauni kareivukai savo jaunutes žmonas iš tundros į Lietuvą, kaip į nuostabią, modernią šalį... O kokios naivios buvo tos mergaitės, moteriškės. Žinai, nupirkdavo joms naktinius marškinius, baltus su mezginukais. O jos - apsigūzinę didžiausiom storom pilkom skarom galvas, pečius, apsivyniojusios šimtasiūlėmis (kažkas pan į apsiaustą) ir storom jubkom (sijonais)... Eidavo jos į traukinių stoties tualetus, nusirengdavo ir apsirengdavo tais naktiniais marškiniais. Ir vaikščiodavo su jais po kaimą, miestelį. Jos nesuprato, nežinojo, kad dėvi naktinius marškinius, skirtus tik miegoti. Jos to nesuprato. Joms buvo tai normalūs rūbai. Galiausiai vyrai nupirkdavo mūsų parduotuvėse moteriškų batelių (prieš karą jų būdavo daug ir gražių). Apsiaudavo tos rusės tai aukštakulniais ir griuvinėdavo! Nemokėjo vaikščiot visiškai su tokiais bateliais. Jos visada avėdavo "čiabatus". Rusės moterys - buvo tikrai kaip laukinės, nieko nemačiusios, nemokančios. O rusai net nežinojo, iš kur lašiniai atsiranda. Stebėdavo senukas rusas atklydęs pas mus ir valgydamas tuos lašinius, kad jie yra iš kiaulės "gaminami". O jis sakė: "Pas mus fabrikuose irgi tokius vat gamina!" O dar pamenu, kai tas pats senukas atėjęs į mūsų kiemą, nustebęs klausinėjo visko: pas mus buvo didžiulis kiemas ir milžiniškas kluonas, didžiulis tvartas, kitas tvartas, gyvenamasis namas didelis, to seno tipo... Nu ir tas senukas vis klausė: "Kieno šitas namas?" - Mūsų. - "Kieno - šitas?" - Mūsų. - "O šitas???" - Irgi mūsų!" - "Vajei! Kiek jūs namų turit! Iš kur tiek galima turėti??? Kam jų tiek reikia??? Vajei!!!" Rusams buvo keista, kad turėjom tiek tvartų :)
Atsimenu, važiuodavom su arkliais į turgų. Ir jau pakeliui pasitikdavo žydelkos iš anksto pačios pirmos apžiūrėt prekių. Man buvo baisu žiūrėti į jųs baisia nutįsusias ausis nuo sunkių auksinių auskarų. Na jos labai pirkdavo gaidelius (valgymui). Paimdavo tą gaidelį ir papūsdavo į jo užpakalį, kad prasiskleistų plunksnos. Jei užpakalis būdavo baltas - vadinasi kūdas varganas gaidelis, o jei geltonas - riebus ir vertas pirkti. Vat kaip būdavo!
Kai važiuodavom į miestelį, buvo mada pas ką nors užsukti  - pas žydus, pasidėti paltus, užklotus, kuriuos dėdavom ant kojų, kad vežimuose žiemą nesušaltų, kol nuvažiuosim. Atsimenu, kaip gražiai gyveno toks žydas, vardu Maušius :)) Jis turėjo sūnus - Joškę, Strolkį ir dukrą Rokę. Pamenu, kai Strolkė užsidėjo juodą raištį ant kaktos ir ant rankos užsivyniojo taip pat juodą raištį. Ir meldėsi...
Na, to žydo namai buvo tokie švarūs, kvepiantys, tvarkingi. Staltiesės gražiausios. Įstrigo man tokia didelė vaza su gėlėm-bumbulais. Turtingi buvo tie žydai, mes visada su jais bendravom, užsukdavom. Bet juos sušaudė. Visus.
Pamenu vokiečių moteris - visada pasitempusios, pasipuošusios, grakščios, solidžios... Nepalyginsi su rusėm visiškai! O dar atsimenu, kai žmonės visa, kas brangiausia sudėdavo į didžiules skrynias. Viską - papuošalus, indus, drabužius, audeklus, knygas... Viską sudėdavo į tas skrynias ir užkasdavo. O kas iš kareivių - iškasdavo ir pagriebdavo. Ruošėmės karui: pirkom daug degtukų, druskos, masiškai kepėm duoną ir džiovydavom - ateičiai, kad pasimirkęs pavalgytum tos duonos su druska. Vat kaip būdavo... Pamenu, mus "evakavo" iš namų. T.y. - išvarė. Eikit, kur norit, bet nešdinkitės iš savo namų. Ir kraustėmės su visais gyvuliais, ten, kur priglausdavo kas, o paskui pas tetą. Po kelių mėnesių leido sugrįti namo.
Pamenu, man tėtis neleido žiūrėti, bet tokiam griovy vis šaudė šaudė kažkokį kareivuką. Jis vis išsigelbėdavo nuo kulkų. Bet kartą atsistojo ir jam nunešė pusę galvos...
Vat gyvenau, augau tarp tokių dalykų. Žmonių vertybės tada buvo visai kitokios nei dabar. Šiandien žmonėms reikia rykštės, kad jie pradėtų vertinti tikrus dalykus. Bet kažin ar jie mokėtų išlikti, išgyventi, jei būtų karas."

Ir daug visokių prisiminimų, kurie liks neišsaugoti. O man taip įdomu klausyti visa tai, kas buvo. Iš asmeninio žvilgsnio, patirties. Ir kažką pažymėti...

Žiemos pasaka...

Kažkaip jaučiu, kad šiuo metu labai jau svajoju apie sniegą...ir netik aš :)))) todėl pasineriam į...pasakišką žiemą. Tikrą! ;)

:DDDD

Mano širdelė...

Vargšė mano širdelė... nukamuota, nuskriausta :))
Nuo to praeito trečiadienio - nelengvyn...

Sunkiai jaučiuosi iš tikrųjų. Bet jau apsipratau. Galiu gyventi su širdies skausmu! :)))

O  kaip pavargstu! :D Užlipu laiptukais - ir jau širdelė baladojasi - pavargstu lyg būčiau visą dieną arius :))))

vaistais pumpuojuos pumpuojuos...bet... nežinia kas man yra.. penktad laukia vėl tyrimai.

Noriu žiemos!!!

Vis pabudus dirsteliu į langą - ar yra sniego... bet.. o taip norėtųsi...

Noriu vėl baltų stogų pro langą, puraus sniego delne, noriu to girgždesio po padais einant kur miške... noriu to spengiančio šaltuko, kuris nudažytų blakstienas baltai... noriu....pūgos...! :)))

Kai buvau maža, pasistiebus žiūrėdavau pro langą ir į pusnį, kuri stūksojo iki pat palangės...o kieme tarp sniego kalnų, "fiordų" - lakstančio šuniuko nematyti... Dabar jau jo nebėra. Kaip ir sniego. Nebėra šaltuko. o juk taip gražu būdavo, kai nieko negalėdavau pro langus įžiūrėti, nes nuostabiausiais ornamentais, gėlėmis, gražiausiom snaigėm nubrėždavo tas šaltukas savo meno kūrinius. Bet dabar viskas keičiasi. Gal dėl to, kad langai kitokie. Bet juk ne tik langai.

Kur dingo tokios žiemos?? Kur dingo tiek sniego??? Kur dingo dėdė Šaltukas? Kodėl taip keičiasi viskas? Apsivers Žemės poliai aukštyn kojom. Pas mus bus vasaros, o ten kur vasaros - žiemos... Beliks pasvajoti..

Pasvajoti apie vėl nuostabius gamtos brėžinius ant langų, pusnis iki palangių, geliantį šaltį...pasvajoti apie tylų, ramų, jaukų vakarą su šeima prie žaižaruojančio, liepsnojančio, čirškenčio židinio. Arba pečiaus :))), kai dėdė Šaltis drebina namo sienas, o už lango siaučia pūgos...

(ne)kiauliškoji priežastis

Sveiki :) ar visi sveiki? aš...vis dėlto...nelabai...

O buvo taip:
trečiadienį PIRMĄ KARTĄ pajutau, kad sunkiai kvėpuoju ir skauda krūtinę. Važiuodama iš univero autobuse antrą kartą gyvenime pajutau jausmą ir žinojimą, kad tuoj nualpsiu! ir ką jūs manot? tik pakirto kojas, tik stovėdama stipriau įsikabinau į turėklą ir mintyse kartojau: Giedre, neapalpk! Nu ir ką? Kadangi man aptemo akyse - nieko nemačiau, buvo juoda, turėdama sąmonę supratau, kad tuoj apalpsiu. Ir tik taip lengva pasidarė, išgirdau du trenksmus (matyt, du kartus galva kažkur trenkiaus :D) ir nukritau... Kažkas lyg pradėjo kelt mane, atsipeikėjus biškį pradėjau visų atsiprašinėt :)))) lyg kažkoks vyrukas užleido man vietą...paskui kažkokia moteriškė prisėdo prie manęs..o visos kitos bobutes kuitėsi po tašes ieškojo man validolio :DD kažkas norėjo greitąją kviest... o bloga buvo visą kelią... ta pati moteriškė, kuri prisėdo prie manęs, palydėjo mane iki pat namų vartelių... :))) paskui namie lyg ir atsigavau.

o sunku kvėpuot buvo... spaudė krūtinę... vakare - pas uošvienę-gydytoją :)))) tada PIRMĄ KARTĄ  paragavau imbiero, PIRMĄ KARTĄ paragavau bičių duonelės :))) na o kitą rytą - į polikliniką. Ir prasidėjo... Tada PIRMĄ KARTĄ su rentgenu man fotkino plaučius, PIRMĄ KARTĄ ėmė man kraujo iš venos!!! :DDD darė kardiogramą... žodžiu eilė tyrimų - ir išsiuntė į Kauno ligoninę... o ten - ir vėl tyrimai.

Vėl darė kardiogramą, vėl antrą kartą ėmė kraujo iš venos... ir t.t. po dviejų valandų rezultatų laukimo pasikvietė mane ir sako: "na mergaite, ateik ir gulk!"

Pastatė man lašelinę. PIRMĄ KARTĄ. Sako, mano visi mikroelementai išsibalansavę, o širdžiai būtino kalio - visai kone nėra :D tai dvi valandas lašino pusę litro kalio... Norėjo guldyt į ligoninę, bet pasakė: "tave reiktų guldyt į kardiologinį, bet tu karščiuoji - gal tu su kiaulių virusu, todėl bijom ten guldyt, na o ten, kur visi guli su kiaulių gripu, nenorim tavęs guldyt, o gal tu be viruso!? o kraujo rezultatai niekad nerodo, ar žmogus serga kiaulių gripu ar ne. o tavęs vienos prabangiai guldyt neturim kur". :D

Tad apsvaigusią parvežė mane namo (kad vėl autike nenukrisčiau :D ) ir gydausi namie. Nebuvo jėgų net prie kompo pasėdėt...parašyt...

Dabar jau lyg ir geriau, tik laikosi temperatūra, kuri nei kyla, nei leidžiasi antra savaitė :)) bet tikiu, kad tai ne kiauliškoji priežastis... ;)