topbella

2010 m. kovo 23 d., antradienis

šeimos pagausėjimas :)

Paskutiniu metu vis labiau sustiprėjo noras padidinti mūsų šeimą :)

Vakar jau močiutę išgąsdinom - prašėm, ar galime padidinti šeimos gretas :) ir mamų nuomonių išklausėm :)))

Tai dabar didžiausia dilema tapo tas klausimas - reikia ar nereikia? Dabar???

Apmąstėm visokius pliusus ir minusus, ir prieš. Ir aišku iš aplinkinių - beveik šimtaprocentinis prieš. Bet mes šito šeimos nario laukiam jau ilgai, jau seniai apie jį svajojam.... O dabar pasitaikė galimybė visa tai įgyvendinti. Yra proga. Juk reikia gyvenime išnaudoti visas progas, ar ne taip? Nu gal kartais ir ne. Bet jei negali miegoti ir vien tik apie tai galvoji, manau, kad reikėtų :)))

Taigi mes galvojam auginti augintinį :)))).  Manau, jog jis atneš malonių rūpesčių, pagyvins visus namus :))))  Ar ir jūs prieštarautumėt, jei pas mus apsigyventų nuostabus keturkojis šuniukas??? :DDDD

Labradoro retriveris. Ne kitoks. Ir mes nesivaikom jokių madų, jei kam pasirodytų. Tiesiog jie man atrodo nuostabūs šunys, tikras šeimos narys, kitokio aš neįsivaizduoju :))

Tai vat, padėkit apsispręst ir išspręst šią dilemą - auginti ar neauginti šuniuką.... :)


2010 m. kovo 21 d., sekmadienis

apie baltus žmones

Dažnai žmonės sako: jaučiuosi kaip baltas žmogus. Ką ši sąvoka įkūnija?


Kažkada girdėjau per radiją vieno protingo dėdės mintis. Nepamenu jo pavardės, bet žodžiu pasikaustęs kultūrose ponas :) ir jis kalbėjo apie baltą žmogų. Aišku, ne apie albinosą...

Tas dėdė aiškino, koks yra iš tikrųjų baltas žmogus. Esmė: nebūtinai jis yra turtingas, baltarankis kaip koks ponas, bet jis - visažinis, žingeidus, modernus.

Šių dienų baltas žmogus - puikiai žinantis, kas dedasi pasaulyje, pažįstantis įvairias pasaulio kultūras, mokantis ne vieną užsienio kalbą, besinaudojantis moderniomis technologijomis, vairuojantis naują automobilį, turintis nemažą būstą....sveikai maitinais, laikosi sveiko gyvenimo būdo. svarbiausia, besidomintis viskuo. Bet kas tokį žmogų gali dar nustebinti?

Apskritai, kartais pagalvoju, kas gali nustebinti turtingą žmogų? Jei viską turi, viską esi išbandęs, arba gali patirti kada tik užsinori, tai tau teiginys: jaučiuosi kaip baltas žmogus - tiesiog kasdienybė, rutina.

Šią frazę šiuo metu dažnai girdžiu. Ir kai aš pagalvoju, koks yra jaučiamas stiprus malonumas, kurį tik retkarčiais gali pajusti, arba išvis nesi pajutęs...ir jei žmogus visa tai jaučia kasdien, manau, tokio malonumo nebelieka ;)

 P.S. Linkiu Tau dažniau taip jaustis ;)

kol kas ramu


Visi dabar tik ir tauškia apie pavasarį :) nugi laukiam laukiam mes jo. Tos kutenančios šilumos, akis deginančios saulės... Visi tik ruošiasi tam pavasariui...katės klykia naktimis...neatsigina patinų...:))) pavasaris. Viskas bunda ne tik gamtoj, bet ir širdy. Bet tas pavasaris trukdo mokytis. o taip.man visada buvo sunkiausia mokytis pavasarį. Nes ne tas galvoj tiesiog. Norisi bėgti, lėkti, skristi  :D
Pamenu praeitą 2009-ųjų pavasarį. Beveik nieko nemačiau. Tik kartkartėmis pažiūrėdavau pro langą į žalią pievą, bet prieš akis buvo - diplominis. Tikiuosi šis pavasaris bus ramesnis. Nes aš labai myliu pavasarį... :))

2010 m. kovo 2 d., antradienis

Konceptualizacija :D

Šiandien man patiko išgirsta frazė:

"Dėl žodžio Tėvynė mes tikrai nepultume jos ginti, kovoti dėl jos.
Bet dėl koncepto Tėvynė - pultume į kovą tikrai!" :))

Velniškai įdomus dalykas yra tai, kokius konceptus kiekvienas žmogus turi savo galvelėje apie bendrus dalykus kiekvienam žmogui... Nes kiekvienam tas pats dalykas (sąvoka) gali reikšti visiškai skirtingus dalykus (konceptus)...

(Salvador Dali paveikslas)

Taigi bandėme atlikti mini tyrimuką apie abstrakcijas...ir aiškinomės, kokie konceptai, asociacijos išrykėja, žmogui išgirdus tokius žodžius kaip pyktis, liūdesys, grožis, gėris, laikas, meilė, tiesa ir kt.... Iš tyrimuko buvo galima nuspręsti, kad dauguma jūsų pyktį sieja su blogiu, kumščiais, riksmu, netgi blogu oru, audromis...
Liūdesį dažniausiai konceptualizuoja - ašaros (dauguma jūsų atsakymų), taip pat gėlės - našlaitės, kalijos...
Konceptą grožį daugumą įsivaizduoja kaip gėles, pavasarį, žiedus. Be abejo ir moters grožis paminimas ;)
Gėris labiausiai jums asocijuojasi su mažu vaiku...angeliuku, mažu kątik gimusiu vaikučiu, jo didelėm akim... Įdomūs konceptai - mamos rankos, pagalba... ;)
Laikas...visi kaip susitarę, užsimenat apie skubėjimą, greitį, judėjimą, arba įsivaizduojat patį laikrodį, rodyklę, galų gale Salvadoro Dali paveikslą, kur istįses laikrodis guli (reiškia laiko reliatyvumą).
Meilę įsivaizduojat labai abstrakčiai. tai gali būti ir mylimo žmogaus vardas, ir love is... paveiksliukai is gumos popieriukų :)) Bet dažnai siejama su abstrakcijomis - ištikimybę, atsakingumą, šilumą...aišku ir vestuvės įsivaizduojamos :))
Na, o tiesą įsivaizduojate kaip šviesą, baltą spalvą, sąžiningumą. Ir nemelą. Tačiau pasitaikė ir įdomių asociacijų, pvz.: komjaunimo tiesa, temidės simbolis, sušaudyti seimo narius! :))))

Taigi įdomūs dalykai gali būti atskleidžiami, jei tokis tyrimas įgautų didesnį užmojį ir tikslą. Man būtų smagu rašyti apie tai magistrinį darbą.... arba rašyti apie tai, kaip jūs, mielieji, suvokiate mūsų vieną didžiausių lietuvių kalbos turtų - frazeologizmus! O jų tokių nerealių yra, kad jūs žinotumėt! :D

Pavyzdžiui, galiu jums čia aprašyti kaip yra konceptualizuojama VIŠTA  :)))) - juk tai naminis gyvūnas (paukštukas), apie kurį senoliai mūsų tiek visokių gausybę posakių, frazeologizmų turi, kai kurie išlikę iki šių dienų :) ir mums tikrai yra suprantami :)) bet yra ir visai negirdėtų, manau :)) tad mėgaukitės pasiskaitydami:

***********************************************************************

Kad vištos kapojasi – bus svečių
Jei višta kudakuoja – namuose bus barniai
A, dar tokį kavalierių man vištos per dešimt metų iškapstys iš mėšlyno (gausiu ir po dešimt metų, juok.)
Kudakuoja lyg višta, pirmą kiaušinį padėjus
Tupi kai višta ant kiaušinių
Rėpso kaip vištà, ant kuolo užmauta (rymo ant šakės koto, nedirba)
Ta galvelė kaip vìštos subinelė
Tiek tu išmanai, kaip vištà perst (nieko nesupranti)
Apsipešus kaip višta perekšlė
Šlapia kap vištà. Parejo kaip višta nučiuškusi (sušlapusi)
Vìštom sninga, didžiulės snaigės kai vìštos
Iškratė kaip vištà kiaušį  i pametė (lengvai pagimdė)
Anuodu neišperi kaip vìštos (ilgai miega)
Višta atbula neina (priešingai nedaryk)
Gana ganà, vìšta perekšle, da i ji mat savo trigrašį kiša (kvaila moterėlė)
Vìštos – geras grybas (yra toks grybas!)
aklà vištà (apie neišmanančią, neišsilavinusią moterį)
kaĩp ant vìštos kójos (netvirtai): Stovi kaip ant vištos kojos
kaĩp su vìštos kója Šk; kaĩp vištà su kója (prastai, negražiai (ką padaryti, ppr. parašyti) Dartės – reikia jiem skubyt – kàp vìštos su kója. Prikeverzojo kaĩ su vìštos kója
kaĩp šlapià vištà (apie silpną žmogų) (ppr. moterį): O mes sėdim kàp šlãpios vìštos (suvargę) Ištižęs kaip šlapia višta
kaĩp vištà (apie greit užmirštantį): Užuomarša kaĩp vištà – paržengė par šiaudą ir užmiršo
kaĩp vìštą (vištẽlę) ant kiaušìnių (kiaũšių) pasodìnti (gerai įtaisyti (gyventi), turtingai ištekinti): Katrelę pasodinsiu kaip vištelę ant kiaušinių
kaĩp vìštos galvà (labai mažas) Pradaro viso labo krislas kaip vištos galva
kaĩp vìštų lẽsinti plonai apsirengęs: Išlėkiau kàp vìštų lẽsyt, o čia sniegti, pusto
kaĩp vištà perė́ti labai (norėti): Ir įsimislijo kaĩp vištà perė́ti
pẽklos vištà menk. apie padykusią merginą
su vìštomis anksti (eiti miegoti ar keltis): Su vištom eina gult
šlapia vištà menk. ( apie prastos išvaizdos moterį): Koks jos tę grožis: šlapià vištà, ir tiek
už vìštos žárnas dėl niekų: Ko čia baries už vištos žarnas
valùg vìštų uodegų̃ labai girtas: Tėvas eina patvoriais valùg vìštų uodegų̃
vìštos ámžių pragyvẽnęs dar jaunas, neišmanėlis: Iš kur tiek daug žinai vìštos ámžių pragyvẽnęs
vìštos galvà menk. apie neprotingą, neišmanantį žmogų: Tu, vìštos gálva, ką tu supranti!
Vìštos gálvą turė́ti būti neprotingam, neišmanančiam: Jei vìštos gálvą tùri, tegu nesistveria valstybės valdyt
vištàs gãno pas (par) Diẽvą menk. miręs: Vištas par Dievą gano
vìštų gáudymas gūžynės (žaidimas): Kalėdų zabova – gaudymas vištų
vištàs gáudyti svyrinėti girtam: Kai ėjo, tai vištàs gáudė an keliūtės
vištà neiškãpsto veltui neduodama: Kiek tę gausi – dvidešimt rublių! – I tų vištà neiškãpsto
vìštų sumìndžiotas  kas lėtas, vėpla
Sijonas nuplyšęs, matyt net vištà . --- Pasleisk [pasikaišytą] andaroką [sijoną], ba pamesi vìštą! ---- Vištẽlė matyt. Pabučiuok į vìštą! ---- (moters lytiniai organai) :DDDDD

TAIGI, KAIP MATOM, SU VIŠTA KAS SUSIJĘ TURI VIEN TIK NEIGIAMĄJĮ ATSPALVĮ :) YPAČ DAUG NUSAKANČIŲ POSAKIŲ YRA APIE NETIKUSIĄ MOTERĮ... ECH.... :))))

BEJE, SAKOMA ŠUO - GERIAUSIAS ŽMOGAUS DRAUGAS, ŠUO - NAMŲ SARGAS IR T.T.
O AR ŽINOTE, KAD LAAAAAABAI DAUG POSAKIŲ, FRAZEOLOGIZMŲ SU ŽODELIU - ŠUO, ŠUVA, ŠUNES IR T.T. YRA VIEN NEIGIAMOS KONOTACIJOS? VIEN TIK APIE NEIGIAMUS DALYKUS KALBAMA...VAT TOKIS ŠUNS KONCEPTAS MŪSŲ SENOLIŲ KALBOSE IR MINTYSE BUVO... PVZ:


šùniui ant uodegõs  be naudos, niekais: Šuniui ant uodegos toks mūsų darbas!
šuñs apìvara tinginys:
šuñs balsù kaũkti (šaũkti) gailiai verkti:
šuñs dañtys liežuvininkas:
šuñs dantimìs apkramtýti apkalbėti:
šuñs mėsà nenaudėlis, bjaurybė:
šuñs (šunų̃) pãtalas kas labai suniokota, sujaukta
šunų̃ šukúoti eĩti (išvažiúoti) užsiimant niekais atsidurti skurde:
šuñs šúoliu (šúoliais) paskubomis, labai greitai
Išdėjo mane į šuñs dienàs
kaĩp šunų̃ gẽnamas labai greitai: Atlėkė kaip šunų genamas
Ponai geri, tik šunes
Pasipuošei kaip šuo į bandą (neskoningai)
Stovėk čia kap in šunį (kaip šuo) – aš ne šuõj (nesaugosiu)
Tvarkelė kaip po šunų̃ veselės (viskas sujaukta)
valdžia tokia kai visur, ale valdžios šùnys (valdininkai) niekai
Bernų kaip šunų̃ (daug) prilekia, ale mes neidavom šokt
Aš dar šuniù neloju (nesu paskutinis valkata)
tyro kaip šuõ ant girnų (nieko neveikia)
Anie muni pažįsta kaip šùnį (labai gerai)
Ko tu tę trepsi kap šuvà an šalnos (nerimsti)?
Ale ir šitas kap šuvà, muilą suėdęs (nejaukiai jaučiasi)
Prarijai kaip šuvà muilą (mašalą ) (nekramtęs, greitai)
Prigėrę pareina šunimìs (keturpėsti)
Kad neturi darbo, šuniù lok!
Pakelk koją – tegul šunes loja (nekreipk dėmesio į kalbas)!
nesmarkus keiksmas: Turi pūkšt per vėpūtinius kaip karvė. Šuva, ne ėjimas!
Vis tas pats šuvà (tas pats galas)
Šùnį jis žino (nieko nežino)!
Nu kurį čia šùnį (kas gi čia dabar)
ant šuñs pir̃dalo (pir̃džiaus) nueĩti vlg. niekais išvirsti, veltui pradingti: Nuejaũ ant šuñs pir̃džiaus
ant šuñs pazvanų̃ eĩti  pasidaryti nenaudojamam: Tai mėsa pas mus mėtosi, an šuñs pazvanų̃ eĩna
Jei šuoj šika, tai neloja (dviejų darbų iš karto nepadarysi) :))))

(ŠALTINIS - LKŽ - LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS INTERNETE www.lkz.lt)
TAIGI TOKIE POSAKIAI GALI PAKELTI KAIP REIKIANT NUOTAIKĄ.. KAI PAGALVOJI, KAIP ĮDOMIAI KALBĖJO MŪSŲ SENOLIAI...O DABAR VISI ŠIE KALBOS TURTAI NYKSTA...ATSIRANDA KITOKIŲ, NEPASAKYTUM, KAD ĮDOMIŲ IR SMAGIŲ........


TRAVIATA


Giuseppe Verdi (1813 - 1901). Kompozitorius, sukūręs “La Traviata” (itališkai – puolusi moteris). “Ta gražuole buvo susižavėję prašmatniausieji Paryžiaus vyrai(...) Aukštos kilmės meilužiai jai įdiegė grakščias manieras ir itin malonią kultūrą. (...) 1884 metais Marie Duplessis buvo laikoma elegantiškiausia Paryžiaus moterimi. Visi ja žavėjosi, jausdami pagarbą ir gailestį, nes ji stovėjo neabejotinai aukščiau savo profesijos.” Šitaip A.Mourois biografiniame romane “Trys Dumas” rašo apie anų laikų kurtizanę Marie Duplessis... Neturtingųjų Normandijos valstiečių duktė Marie Duplessis (Violettos “Traviatoje” prototipas) atvyksta į Paryžių ieškotis darbo. Nepaprastas jos grožis traukia prie jos turtingus globėjus ir greitai ji tampa viena ryškiausių praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio Paryžiaus demimondo žvaigždžių. 1852 m. Paryžiuje pamatęs “Damą su kamelijomis”, G.Verdi kartu su libretistu F.M.Piave imasi operos , kurią neapibrėžtinai pavadina “Traviata”, kūrybos. Operos premjera įvyksta 1853 metų kovo 6d. Venecijos La Fenice teatre. tačiau autoriaus laukė netikėtumas – “Traviata” patyrė visišką fiasko (manoma dėl solistų nekompetencijos, tačiau kompozitorius suprato, kad nesėkmės priežastys, matyt, svaresnės. Publiką papiktino, kad pagrindinė operos veikėja – parsiduodanti moteris, supama tokio pat sugedusių papročių pasaulio), po pirmojo “Traviatos” pastatymo nesėkmės, 1854 m. jau kitame Venecijos teatre san Benedeto operą lydėjo didelis pasisekimas. Taip prasidėjo “vargšės nusidėjėlės” kelionė po pasaulio scenas.
Taigi praėjusį šeštadienį buvome Operos ir baleto teatre. Aš buvau pirmą kartą. Įspūdį tikrai paliko, nors buvo ne taip, kaip tikėjaus :) bet vertėjo tikrai apsilankyti. Patariu, nebūtinai Traviatą bet kažką bent jau ;))
reikia kartais pasikultūrinti ;))

Visų pirma, atlėkę į rūmus ieškojom, kur yra jų garsusis karštasis šokoladas :))) Prieš prasidedant operai pasimėgavom tuo legendiniu šokoladu. Nu man tai žiauriai skanus, o kitiems - jokio skirtumo :))) toks tirštas, nei kartus, nei saldus, nu nemoku nusakyt :) po to tęsėm desertu su maskarponės sūriu...nu žodžiu, vien malonumas :)

Taigi prasidėjo opera. Pirmiausia prieš tai perskaitėme, apie ką jinai, kad maždaug būtų aišku, nes dainavo - itališkai :))) Bet pasirodo virš scenos buvo titrai - vertimas lietuviškai :)) bet, kas neturėjo akinių, neįžiūrėjo, ką ten rašė ir nesuprato, ką dainavo...

Na, nemoku apsakyti to įspūdžio, kuris užplūdo pačioje operos pradžioje, kai kokie keli šimtai dainininkų dainavo itališkai pagal G. Verdi žinomiausią kūrinį, lietuviškai ta daina skamba taip:
Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių! ir t.t. Žinot, ane tą dainą, bent jau melodiją :))) ??

Tai va, labai įspūdingai visa tai atliko, (atseit vyko kažkoks balius, visi pasipuošę......). Kai dainavo, šiurpuliukai bėgo per kūną :)) O po visos operos supratau, kad nieko nėra įspūdingiau operoje, kai visas didelis būris dainuoja, o ne pavieniai veikėjai...

Bet kai kas mane ir nuvylė. Nugi pats operos pastatymas. Pačios Traviatos tema - meilė iš 19 amžiaus laikų, na o pastatymas - šiuolaikinis. MINIMALISTINIS.  Visoj scenoj - viena krištolinė lova. Arba iš dangaus kabo žibantys raudonai "siūlai" (sakėm, iš Kinijos, nes jie dėl tokių visokių diodų pamišę).  Na šiek tiek priminė striptizo stulpus, arba išvis striptizo klubą...
Kas baisiausia, pradžioje visas būrys atlikėjų scenoje buvo apsirengę - "ružavai"! Nu baisu. Lakstė po sceną padavėjos su trumpučiais ružavais šortukais. Kūrinys toks didingas, bet toks pigus, kičinis, dirbtinis pastatymas sumenkina visą operą!

O aš tikėjaus didingų, prabangių, gigantiškų rūbų, kažko panašaus į:


Bet buvo tiesiog paprasti kostiumai, tik nebent pagrindinė veikėja su suknelėm kažkokiom styrančiom buvo.. Edmundas Seilius - pagrindinis veikėjas (Violetos mylimasis) išvis iš tolo atrodė, kad buvo su džinsais! Ar ten kažkokiom melsvom kelnėm, užsimetęs "kožą"... Na, tai mane nuvylė. Bet ką žinau, atseit čia menas...
(Čia operos pabaigoje, jau visi apsirengę ne ružavai, o salotine spalva :)))) Raudona suknele - pagrindinė veikėja - Violeta - A.Grigorian)

Apie patį Seilių...jis gi Marijampolės choro vadovas...dabar supratau, kodėl jo amžinai nebūvo su choru...jis operoj gieda....bet kai aš jį išgirdau...siaubas...kas jį dar leido ant scenos! Jis neišrėkia, kiek reikia! Jo balsas - toks silpnas, kad ten vos buvo įmanoma jį girdėt. Scenoje buvo ir kitų vyrų, kurie daug geriau išrėkdavo nei Seilius. Ir sodresni balsai... o jo toks nupiepęs, nu šakės... :))) Ir dar mat pagrindinį veikėją vaidino... Gėda!

Tai va, aišku per pertrauką vėl mėgavausi karštuoju šokoladu :))

Na, dabar laukiu nesulaukiu, kada vėl galėsiu nuvykti į Operos ir baleto teatrą, bet šįkart noriu pamatyt patį baletą ;) O dėl operos...sakau, tikrai vertėjo pamatyt, jau vien dėl to, kad niekad nebuvau buvus... :))
 
mintys© Diseñado por: Compartidisimo