Vėl apie Dorą :)

Dora. Kokia ji jau didelė!

Ji jau beveik 7 mėnesius su mumis. Tikrai tas laikas taip skrenda... :)

Kai buvo mažesnė, tikrai ji buvo daug kvailesnė nei dabar. Dabar irgi kvaila, bet netaip :))) Aišku, kai pagalvoji, kiek galima būtų visko išmokyti šunį ir su juo bendrauti, kone kaip su žmogum, tai kažkaip nerealu atrodo, kad galėtų būti taip ir su Dora...bet kai pagalvoju, kad mano kaime mūsų Pūkis temoka tik komandą  paprašyti ir vietoj sėdėk, jis vis tiek prašys, tai supranti, kad ne tokia apgailėtina ta Dora :))) bet tikrai mūsų fainuolė ganėtinai protinga, o jeigu leisčiau ją dar į mokyklėlę, išvis būtų šaunu, bet...

• Ar gi nepuiku, kai guli sau apsigūzinus pledu minkštai ant sofkutės, o Tv pultas toli toli...ir imi pasakai Dorai "atnešk pultą" ir ji tau su mielu noru atneša (kartais būna ir taip, kad pakeliui pabyra Tv pulto baterijos, bet tai nesvarbu :D )!
• Kartais pagalvoju, kad Dora supranta tikrai nemažai žodžių. Ji žino, ką reiškia žodžiai: miegučio (kad eitų jau miegoti), eik vandenuko (atsigerti), eik ėsti (ir nueina ėsti), nori į lauką? (pradeda šokinėti, nes nori tikrai į lauką), nori pypy? (nori sysiaus :D), pas mane (atbėga pas mane), sėsk, gulk, duok labas, balsas, kur kaulas, kur kamuoliukas, kur šniūras, kur tapkė, kur plaštakė, kur žiurkėnas, kur Kęstas, kur Donce, kur Giedrė, kur Kristė, kur bonka, paimk, imk, atnešk, nešk, ša!, duok bučkį, žaibas!....viskas gerai, gera mergytė... :)
• Smagu, kad kai paklausi, kur kas yra, ji imi tau ir suranda ir atneša! Aišku, kokio Kęsto tai neatneša :D:D  Pvz., šiandien neradau tapkės. Klausiu Doros: kur tapkė? ji vargšė susipainiojo ir pamanė, kad kalbu ne apie tapkę, o plaštakę. Nu panašūs žodžiai :))) ir ieško tos plaštakės žiūrėdama į lubas :) bet paskui parodžiau Dorai kitą savo tapkę ir pasakiau, ieškok. Ji vaikščiojo, uostinėjo ir iš kažkur atnešė man tą kitą tapkę. Nu nuostabi ji :)
• Juokingiausia, kaip Dorai liepi paimti alaus (tuščią) bonką ir ji vargšė nervuojasi, kad negali paimti - niekaip neapžioja, slysta ir nepaima, nervuojasi, draskosi, loja - juk reikia kažkaip paklusti komandai, o vat nepavyksta :D na, bet turim vilties, kad kadanors Dora išmoks atnešti šeimininkui - alaus ;))))

P.S. šiąnakt sapnavau, kad Dora mokėjo skaičiuoti :))) nieko nuostabaus, kai youtubėj prisižiūrėjau, kaip iš tikro šuniukas mokėjo suskaičiuoti, pvs., 4+4 ir sutrepsi letenėle 8 kartus :D

Vardan mokslo.

Paskutiniu metu teko sudalyvauti keliose mokslinėse konferencijose daug dažniau nei per praėjusius penkerius studijų metus :D tarptautinėse išvis niekada neteko, bet dabar jau žinau, ką tai reiškia...na ne pačiai dalyvauti, o klausyti, ką pasakoja dideli profesoriai, mokslininkės -ytės, -aitės, -iūtės (!) ir kt...

Kai greitai skaito, tai iškart nelabai pagauni, apie ką ten šneka, išvis kokia esmė pranešimo...paprastas studenčiokas dažniausiai ir negirdi, ką ten kalba :))) sėdi, aptarinėji, kaip moteriškė gali skaityti pranešimą su kapišonu (!), kiek laiko dar taukš tas nesąmones, greičiau baigtų...ir t.t. ir nusiraminimui glemži šokoladą ;)

Bet norėjau pasakyti štai ką. Kad man regis, kartais mokslas žmogui tikrai gali labai pakenkti, kenkti iš lėto, kad pats "mokslininkas" to pastėbėti pats negali...

Žinau tokį atvejį, kaip seniai seniai vienas labai puikiai besimokantis vaikinukas (iš jo buvo laaaabai daug tikėtasi, tai buvo laaabai gabus mokinys ir studentas). Tačiau galiausiai jis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje...negrįžtamai. Ir viskas dėl to, kad jis nieko daugiau nematė, tik knygas. Jis be proto daug mokėsi...ir..palūžo. Nesakau, kad tai gresia visiems esamiems, būsimiems " mokslininkams". Bet - kas per daug - tas nesveika - tai tikra tiesa.

Taigi kažkaip iš kitos pusės kai dirsteli į kai kuriuos dėstytojus ar šiaip konferencijų dalyvius, tikrai pagalvoji, kad su jais vis dėlto kažkas jau nebetaip...Atrodo,kad jie pamažu yra jau pažeidžiami mokslo siekimo: jie nebesukoncentruoja savo mintis, kalba kalba kalba, o paskui susipainioja ir jai atidžiai seki jų pasakojimą, pastebi, kad jis tikrai nerišlus - nuo vieno prie kito, paskui vėl prie to pačio ir iki ano... :)  tarp tiek gausybės informacijos, kuri yra jų galvoje, nebesugeba atrinkti svaresnės. Arba jie taip greitai kalba, skaito pranešimą, kad net nesuvokia, jog kažkas turi juos išversti į kitą kalbą, kad suprastų užsieniečiai juos. Bet vertėjai vargšai tik išsižioję lieka... O klausant tokio žirnių bėrimo, pats nesusigaudai, kur baigias sakinys :D

Manau, kad per didelis mokslo žingeidumas gali pakenkti ir žmogaus psichikai, ir fizinei sveikatai. Galiausiai žmogus vėliau pasijunta, jog jis gyvena vienas, tik su savo mokslu, knygomis, ir prieina ribą, jog tenka sau pripažinti, "koks pasirodo tavo mokslas yra bevertis..." Be abejo, yra daugybė "mokslininkų", kurie sukūrę šeimas, gyvena ne vien tarp knygų. Bet aš manau, jog šeimos nariams tų "mokslininkų" dėmesio labai trūksta...

Yra tokių žmonių, kurie gyvena vardan mokslo, vardan studentų, vardan kitų. Jie pamiršta, kad turi ir savo gyvenimą. Tačiau ar vertinga visa tai?

P.S. Kodėl "mokslininkus" įvardiju tarp kabučių? O gi todėl, kad manau, jog šiais laikais mokslininkų beveik nebėra. Man mokslininkas - tas, kuris sukuria kažką nauja, kažkokią technologiją...o ne tas, kuris tauškia apie kažką, kas neapčiuopiama ;)

Tai tiek. Nors iš tikrųjų, giliai savyje kiekvienas esame mokslininkas.

"mes per vieną naktį dideli užaugom" :)

Nors nesu didžiulė krepšinio fanatikė, tačiau nuostabu, kad Lietuvos krepšininkai parodė, kad tokia mažytė šalelė - Lietuva - šį tą vis tiek gali pasiekti! Tai svarbiausia - įrodyti, kad mes nemenki :) taigi "mes per vieną naktį dideli užaugom" :)

Visi tik ir kalba, kad "atvertėm naują puslapį krepšinio istorijoje". Juk Pasaulio krepšinio čempionatuose visuomet buvome 7-ti  :)) Ir dar man patiko viena mintis, jog tokios pergalės iš tikrųjų sujungia lietuvius - veda mus į patriotizmą :))))  bet kai kas labiau myli krepšinį, o ne pačią Lietuvą... ir užsideda ant pečių Lietuvos vėliavą tik dėl krepšinio...

Bet smagu, kad visi šėlsta (vakar tai dundėjo viskas  :)))), visi apimti vieningo jausmo...
nuostabu, kad mes galime turėti tokių akimirkų ;)

Trumpai apie viską.

Sveiki mielieji, tiek laiko praėjo..netgi visa vasara...ir tiek daug visko buvo, kad sunku aprašyti. o gal ne tiek jau ir daug.


Fainiausia, kad vėl po dviejų metų pertraukos pamačiau savo ispanus, sesę...po dviejų metų...(!)

Taigi - vasara: atostogos, nedarbas, namai, Garliava, Alksninė, Lenkija (Wigry), ispanai, truputis vandens parko malonumų, nežydros jūros, ežerų dumblo, saulės-saulės-saulės (tiksliau - siaubingo karščio!), Ryga, draugų vestuvės, pamergės vaidmuo, gamtos stichijos, šuo, nauji namai.... Viskas sutelpa į šiuos žodžius.

Šią vasarą man labai patiko plaukiojimai laivu mariomis, su draugų būriu ar su artimaisiais. Visiems pabūti kartu. o tai būna labai retai... Net per Kalėdas tai nelabai pavyksta...
 
Dar viena didelė permaina - tai nauji namučiai. Tiesiog gyvenime pasitaiko tokios ribos ar sienos, kurias vis tiek būtina peržengti... tam kad eitum toliau į priekį. O jeigu dar sulauki didelio artimųjų palaikymo ir "pastūmėjimo", tai visai gerai. Todėl ir atsidūrėme čia. man visuomet patinka geros permainos, perestroikos taipsakant, netgi remontai :D bet šįkart norėjau pabėgt nuo visokių remontavimų, bet nepavyko. Ir visgi yra tokių žmonių, kurie savo visus namus nusidažo tamsiai mėlyna spalva! :D taigi. bet vis dėlto gera turėti savo kampelį, kuriame būtų sava tvarka, savi įstatymai.
 

Atradimai Aukštaitijoje

Taigi turėjom ilgą savaitgalį ;)

Ketvirtadienį-penktadienį buvom kaime pas tėvus, tad buvo smagu pabraidyti po dvimetrines žoles ir rankioti žemuoges :D jų atsivalgėm sočiai ;) sako, stiklinė žemuogių - pasisotinsi geležies visiems metams :D

Šeštadienį išsiruošėm į Aukštaitiją. Visai netikėtai. Su draugais. Ir pamačiau labai paprastų dalykų, kurių nebuvau mačiusi. Aplankėm Anykščius - to miestelio bažnyčia man pasirodė įspūdinga, taip pat pirmą kartą pamačiau Puntuką, nors, sako, jis nėra didžiausias Lietuvoje (didž. - Barstyčių akmuo – didžiausias riedulys Lietuvoje, Puokės kaime, Vidurio Žemaičių aukštumos šiauriniame pakraštyje). Taip pat teko kopti į Laimės žiburį :) apipasakotą J. Biliūno :) Sako, kopiant į Laimės žibūrį, reikia galvoti apie savo svajonę...bet gaila, tai mes sužinojom jau nukopę nuo kalno :D Lakstėm ant visokių piliakalnių, žiauriai patiko apžvalgos stulpas, esantis netoli Anykščių - jis naujai padarytas, tad daug kas turbūt apie jį net nežino. Buvo nuostabu ant geležinio stulpo, aukštai, papietauti susėdus ant "grindų" ir žiūrėti į tolumas - į ežerą, lietuviškas pievas :) Paskui aplankėm Palūšę. Jos bažnytėlę, seną seną...na o paskui pas labai gerą moteriškę įsikūrėm su palapine ant ežero kranto :) buvo daug geriau nei kempinge ar miške prie ežero. Teko išsimaudyti laaaaaabai šaltame vandenyje - bet vis tiek vertėjo ;) Iš tikrųjų, nuostabu buvo pamiršti visus rūpesčius, kompiuterį, televizorių, telefonus, tikrą lovą, vonią ir pan. ir pasimėgauti gamta - žole, ežero vėsiu vandeniu, palapine, miegmaišiu - buvo tikrai karšta :D ir nesvarbu, kad 5h ryto pažadino kirai :D - aplink palapinę, nuostabioje didžiulėje pievoje trepsėjo pulkas, kaip sakau, "baltų varnų" :D gaila, nepasakysiu ežero pavadinimo, kai ežerų - ten begalės, tai susipainioji tarp tų pavadinimų :D

Kitą nuostabų saulėtą rytą sėdėjom ant lieptelio suoliuko ir žiūrėjom į ežerą. Nuostabu buvo, todėl nesvarbu, kad, bėgdama liepteliu nuo Kęsto (!), atbula tėškiausi su visais rūbais, džinsais ir pan. į ledinį ežero vandenį :DDDDD džiaugiausi tuo, kad iš tikrųjų nebuvo taip šalta įkristi į vandenį su rūbais :D permirkau visa, bet nesigailiu - atrakcija ir dienos įvykis buvo :D bet užtat kokią juodą mėlynę užsidirbau....nežinau iš kur jinai.. :D

Taigi vėliau išsiruošėm toliau į kelionę. Pirmąkart apsilankiau nemažai girdėtoje Ignalinoje ;) Ramus toks tvarkingas miestelis ;) Ieškojom Turizmo informacijos centro. Deja, nedirbo. Ir apsilankėm kelių miestelių info centruose - pasirodo sekmadieniais jie nedirba...ot...kad būtme žinoję, būtume pasiėmę visokių žemėlapių ir pan. jau šeštadienį..taigi likom nieko nepešę...neradom mes to vandens kažkokio malūno...gaila, nepamatėm ko tikėjomės, bet užtat bus proga vėl apsilankyt ;) Pakeliui aplankėm dar Molėtus.

Koks gražus iš tikrųjų tas Aukštaitijos kraštas ;) ežerynų ežerynai :D

Ai dar aplankėm Kernavę ;) ją buvau mačius žiemą ar rudenį, taigi nebuvau mačius jos vasarą. Gal nėra nieko ypatingo joje, bet svarbu pakeliauti ;)

Vakar dar mačiau filmą, kaip jaunimas keliavo, turėdami tikslą pasiekti kažkokį miestą, bet deja, nuvyko ne ten, kur tikėjos :D ir man patiko mintis: svarbu ne kelionės tikslas, o pati kelionė ;) tad, kad ir nepavyko kažko mums pamatyti, svarbiausia pasibuvom su draugais, patyrėm kažko naujo ir smagiai praleidom laiką. O po tokių "poilsio dienų" prireikė poilsio... ;)