Vardan mokslo.

Paskutiniu metu teko sudalyvauti keliose mokslinėse konferencijose daug dažniau nei per praėjusius penkerius studijų metus :D tarptautinėse išvis niekada neteko, bet dabar jau žinau, ką tai reiškia...na ne pačiai dalyvauti, o klausyti, ką pasakoja dideli profesoriai, mokslininkės -ytės, -aitės, -iūtės (!) ir kt...

Kai greitai skaito, tai iškart nelabai pagauni, apie ką ten šneka, išvis kokia esmė pranešimo...paprastas studenčiokas dažniausiai ir negirdi, ką ten kalba :))) sėdi, aptarinėji, kaip moteriškė gali skaityti pranešimą su kapišonu (!), kiek laiko dar taukš tas nesąmones, greičiau baigtų...ir t.t. ir nusiraminimui glemži šokoladą ;)

Bet norėjau pasakyti štai ką. Kad man regis, kartais mokslas žmogui tikrai gali labai pakenkti, kenkti iš lėto, kad pats "mokslininkas" to pastėbėti pats negali...

Žinau tokį atvejį, kaip seniai seniai vienas labai puikiai besimokantis vaikinukas (iš jo buvo laaaabai daug tikėtasi, tai buvo laaabai gabus mokinys ir studentas). Tačiau galiausiai jis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje...negrįžtamai. Ir viskas dėl to, kad jis nieko daugiau nematė, tik knygas. Jis be proto daug mokėsi...ir..palūžo. Nesakau, kad tai gresia visiems esamiems, būsimiems " mokslininkams". Bet - kas per daug - tas nesveika - tai tikra tiesa.

Taigi kažkaip iš kitos pusės kai dirsteli į kai kuriuos dėstytojus ar šiaip konferencijų dalyvius, tikrai pagalvoji, kad su jais vis dėlto kažkas jau nebetaip...Atrodo,kad jie pamažu yra jau pažeidžiami mokslo siekimo: jie nebesukoncentruoja savo mintis, kalba kalba kalba, o paskui susipainioja ir jai atidžiai seki jų pasakojimą, pastebi, kad jis tikrai nerišlus - nuo vieno prie kito, paskui vėl prie to pačio ir iki ano... :)  tarp tiek gausybės informacijos, kuri yra jų galvoje, nebesugeba atrinkti svaresnės. Arba jie taip greitai kalba, skaito pranešimą, kad net nesuvokia, jog kažkas turi juos išversti į kitą kalbą, kad suprastų užsieniečiai juos. Bet vertėjai vargšai tik išsižioję lieka... O klausant tokio žirnių bėrimo, pats nesusigaudai, kur baigias sakinys :D

Manau, kad per didelis mokslo žingeidumas gali pakenkti ir žmogaus psichikai, ir fizinei sveikatai. Galiausiai žmogus vėliau pasijunta, jog jis gyvena vienas, tik su savo mokslu, knygomis, ir prieina ribą, jog tenka sau pripažinti, "koks pasirodo tavo mokslas yra bevertis..." Be abejo, yra daugybė "mokslininkų", kurie sukūrę šeimas, gyvena ne vien tarp knygų. Bet aš manau, jog šeimos nariams tų "mokslininkų" dėmesio labai trūksta...

Yra tokių žmonių, kurie gyvena vardan mokslo, vardan studentų, vardan kitų. Jie pamiršta, kad turi ir savo gyvenimą. Tačiau ar vertinga visa tai?

P.S. Kodėl "mokslininkus" įvardiju tarp kabučių? O gi todėl, kad manau, jog šiais laikais mokslininkų beveik nebėra. Man mokslininkas - tas, kuris sukuria kažką nauja, kažkokią technologiją...o ne tas, kuris tauškia apie kažką, kas neapčiuopiama ;)

Tai tiek. Nors iš tikrųjų, giliai savyje kiekvienas esame mokslininkas.