Visada norėjau turėti močiutę. Niekada jos neturėjau. Mano močiutė - buvo mano kaimynė, kuriai dabar 92 metai, ir pas kurią būdama maža kasdien bėgdavau suskaičiuot, kiek pas ją vištos kiaušinių padėdavo :DDDD Aš jos pasakojimų nelabai atsimenu, bet dabar išsaugosiu čia prisiminimus kitos močiutės (Kęstučio močiutės).
Dabar sėdėjau ir klausiau 80-metės prisiminimų iš vaiskytės...iš "Lietuvos / Smetonos laikų", "iš karo laikų"...
"Man dar dabar stovi akyse vaizdas, kai birželio 22 dieną staiga mama pažadino mus: "Vaikai, kelkitės! Karas! Kalvariją bombarduoja!" Mes pribėgom prie lango ir žiūrim - baisūs dūmai, juodi juodi, matėsi horizonte... O į kiemą sugužėjo 30-40 vokiečių kareivių. O mūsų kiemas - didžiulis, jų daug sutilpo! Ir jie pareikalavo bliūdų, kibirų. Sėmė sėmė iš šulinio vandenį... Ir pradėjo jie visi praustis. Nusirengė uniformas, ir pamačiau - baltus baltus jų marškinius. Aš žiūriu į tuos marškinius ir stebiuos... Kokie jie balti! Na o kai prausėsi, tai kad prakvipo visas kiemas! Vajei!!! Kaip kvepėjo jų muilas! Dar dabar atsimenu tą kvapą! Kelias dienas kvepėjo žolė nuo to muiluoto vandens! Tai iškart padarė įspūdį, kokie vokiečiai tvarkingi, kultūringi! Tai ne rusai...
Na o paskui sugūžėjo rusai. Jetau, kokie jie buvo nevalyvi! Jie buvo kaip laukiniai, o Lietuva jiems buvo kaip mums dabar Amerika! Parsiveždavo jauni kareivukai savo jaunutes žmonas iš tundros į Lietuvą, kaip į nuostabią, modernią šalį... O kokios naivios buvo tos mergaitės, moteriškės. Žinai, nupirkdavo joms naktinius marškinius, baltus su mezginukais. O jos - apsigūzinę didžiausiom storom pilkom skarom galvas, pečius, apsivyniojusios šimtasiūlėmis (kažkas pan į apsiaustą) ir storom jubkom (sijonais)... Eidavo jos į traukinių stoties tualetus, nusirengdavo ir apsirengdavo tais naktiniais marškiniais. Ir vaikščiodavo su jais po kaimą, miestelį. Jos nesuprato, nežinojo, kad dėvi naktinius marškinius, skirtus tik miegoti. Jos to nesuprato. Joms buvo tai normalūs rūbai. Galiausiai vyrai nupirkdavo mūsų parduotuvėse moteriškų batelių (prieš karą jų būdavo daug ir gražių). Apsiaudavo tos rusės tai aukštakulniais ir griuvinėdavo! Nemokėjo vaikščiot visiškai su tokiais bateliais. Jos visada avėdavo "čiabatus". Rusės moterys - buvo tikrai kaip laukinės, nieko nemačiusios, nemokančios. O rusai net nežinojo, iš kur lašiniai atsiranda. Stebėdavo senukas rusas atklydęs pas mus ir valgydamas tuos lašinius, kad jie yra iš kiaulės "gaminami". O jis sakė: "Pas mus fabrikuose irgi tokius vat gamina!" O dar pamenu, kai tas pats senukas atėjęs į mūsų kiemą, nustebęs klausinėjo visko: pas mus buvo didžiulis kiemas ir milžiniškas kluonas, didžiulis tvartas, kitas tvartas, gyvenamasis namas didelis, to seno tipo... Nu ir tas senukas vis klausė: "Kieno šitas namas?" - Mūsų. - "Kieno - šitas?" - Mūsų. - "O šitas???" - Irgi mūsų!" - "Vajei! Kiek jūs namų turit! Iš kur tiek galima turėti??? Kam jų tiek reikia??? Vajei!!!" Rusams buvo keista, kad turėjom tiek tvartų :)
Atsimenu, važiuodavom su arkliais į turgų. Ir jau pakeliui pasitikdavo žydelkos iš anksto pačios pirmos apžiūrėt prekių. Man buvo baisu žiūrėti į jųs baisia nutįsusias ausis nuo sunkių auksinių auskarų. Na jos labai pirkdavo gaidelius (valgymui). Paimdavo tą gaidelį ir papūsdavo į jo užpakalį, kad prasiskleistų plunksnos. Jei užpakalis būdavo baltas - vadinasi kūdas varganas gaidelis, o jei geltonas - riebus ir vertas pirkti. Vat kaip būdavo!
Kai važiuodavom į miestelį, buvo mada pas ką nors užsukti - pas žydus, pasidėti paltus, užklotus, kuriuos dėdavom ant kojų, kad vežimuose žiemą nesušaltų, kol nuvažiuosim. Atsimenu, kaip gražiai gyveno toks žydas, vardu Maušius :)) Jis turėjo sūnus - Joškę, Strolkį ir dukrą Rokę. Pamenu, kai Strolkė užsidėjo juodą raištį ant kaktos ir ant rankos užsivyniojo taip pat juodą raištį. Ir meldėsi...
Na, to žydo namai buvo tokie švarūs, kvepiantys, tvarkingi. Staltiesės gražiausios. Įstrigo man tokia didelė vaza su gėlėm-bumbulais. Turtingi buvo tie žydai, mes visada su jais bendravom, užsukdavom. Bet juos sušaudė. Visus.
Pamenu vokiečių moteris - visada pasitempusios, pasipuošusios, grakščios, solidžios... Nepalyginsi su rusėm visiškai! O dar atsimenu, kai žmonės visa, kas brangiausia sudėdavo į didžiules skrynias. Viską - papuošalus, indus, drabužius, audeklus, knygas... Viską sudėdavo į tas skrynias ir užkasdavo. O kas iš kareivių - iškasdavo ir pagriebdavo. Ruošėmės karui: pirkom daug degtukų, druskos, masiškai kepėm duoną ir džiovydavom - ateičiai, kad pasimirkęs pavalgytum tos duonos su druska. Vat kaip būdavo... Pamenu, mus "evakavo" iš namų. T.y. - išvarė. Eikit, kur norit, bet nešdinkitės iš savo namų. Ir kraustėmės su visais gyvuliais, ten, kur priglausdavo kas, o paskui pas tetą. Po kelių mėnesių leido sugrįti namo.
Pamenu, man tėtis neleido žiūrėti, bet tokiam griovy vis šaudė šaudė kažkokį kareivuką. Jis vis išsigelbėdavo nuo kulkų. Bet kartą atsistojo ir jam nunešė pusę galvos...
Vat gyvenau, augau tarp tokių dalykų. Žmonių vertybės tada buvo visai kitokios nei dabar. Šiandien žmonėms reikia rykštės, kad jie pradėtų vertinti tikrus dalykus. Bet kažin ar jie mokėtų išlikti, išgyventi, jei būtų karas."
Ir daug visokių prisiminimų, kurie liks neišsaugoti. O man taip įdomu klausyti visa tai, kas buvo. Iš asmeninio žvilgsnio, patirties. Ir kažką pažymėti...
1 komentarai (-ų):
Buvo įdomu skaityti:) Būtinai užrašinėk savo močiutės pasakojimus!
Rašyti komentarą