Užmarštin...

Praeitą šeštadienį lydėjau vieną seną močiutę (92m.) į kapines. Ji įsikabino man į parankę ir leidosi, kad jei padėčiau nueiti prie sūnaus kapo. Tas pasivaikščiojimas suvirpino širdį.

Ji pasakė: "Tubūt jau paskutinį kartą pati ateinu į kapines". Žiūrėjau į ją ir supratau, kaip visas jos gyvenimas nuėjo į užmarštį. Viskas tiesiog sutrupėjo į neapčiuopiamus fragmentus, dulkes: šeima, vyras, sūnus, darbai, namai... Supratau, kad gyvenime esi tikrai TIK DULKĖ... Viskas praeina, ištirpsta, viskas taip trapu... Visas gyvenimas tampa tiesiog - prarastimi...

Tos močiutės likimas labai sunkus. Ji pergyveno karą, daug nelaimių ir netekčių. Bet buvo stipri: būdama 33-metų našlė užaugino tris sūnus, vieną iš jų, jau užaugintą, aprūpintą nutrenkė žaibas. Tada ji visą save atidavė kitiems sūnums, kurie ją šiandien - pamiršo, apleido. Turbūt vien dėl to, kaip ji pati sako: "kad Dievulis mane pamiršo".

Nemylimi yra seni žmonės. Jiems jaučiama apatija, gailestis, šleikštulys, pyktis. Retai - pagarba ir rūpestingumas. Jie visą gyvenimą skiria mums - jauniems, o mes juos užmirštame. Bet nepagalvojame, kad ir mes senatvėje galime būti užmiršti ir apleisti. Tada iš visos širdies lauktume savo galo, bet ilgai nesulauktume...gyventume kančioj, vienatvėj ir skausme...

Ir visa savo esybe jaustume, kaip VISKAS prabėgo užmarštin ir beprasmybėn.