Per savo darbą negalėjau 2 mėnesius grįžti namo. Turbūt taip buvo pirmą kartą per visą studentišką gyvenimą.
Jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau užsienyje, kokioj UK, arčiau kažką ir negalėčiau grįžti NAMO, pas tėvus, pas kates, pas šunį... į tą mažytį kaimelį. Aš taip pasiilgau namų, savo namų, tėvų, kad jau seniai tašę kraunu :))
Ir kai pagaliau baigėsi darbinis projektas su močiutėm ir diedukais, pagaliau galėsiu išsiruošt namo, bet ne per pačią linksmiausią šventę... Vėlines... O dar vakar kažkas palinkėjo "Linksmų švenčių!...." Kaip galima taip linkėti??? Kaip galima į TOKĮ palinkėjimą reaguoti, kai per tą "šventę" eisi aplankyti savo brolį? esantį kažkur giliai po žeme, o gal kažkur dangaus gylybėse...?
Kai nebuvau namie, tiek daug minčių sukosi galvoje apie namus, šeimą, sesę, mamą, tėtį... Kiek visko sapnavau... Ir vis pagalvodavau, kaip būtų, jei išlėkčiau tikrai į užsienį? Gal būtų lengviau jei būtų šalia vyras. Bet vis tiek - toli nuo artimųjų. Kaip ištverčiau - nežinau. Turbūt taip, kaip tuos du mėnesiukus. Vis galvojau, kaip ištvėrė mano sesuo. Bet ji ištvėrė ir negrįžta į LT jau aštuonerius metus...
O aš lb nenorėčiau palikti tėvų. Bet manau, dažnas šiandienio gyvenimo sąlygų spaudžiamas jaunuolis palieka. Kad išliktų. Kad padėtų tiems tėveliams, ne tik sau. Jis išmoksta tverti. Darbas, laikas padeda.
Įdomu, kaip būtų man :))) Turbūt prireiktų ilgesnio laiko tarpo, kol išmokčiau ištverti...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą