Dilema

Mane visą šį rudenį kamuoja sripri gyvenimo dilema: studijuoti TK, ar nestudijuoti... Kartais taip užpuola mintys apie tai, ką aš čia veikiu? ar man tai patinka? kokia nauda bus iš to? ar kas nors įvertins tai? ir t.t. ir pan...

Sėdėdama tame pačiame suole, kuriame sėdėjau 4 metus, vis dažniau pagalvoju, kad tai ne mano sritis, kad tai, kas yra kalbama - man visai jokio ūpo neįgelia, jokio noro ir jokio supratimo, apie ką išvis kalbama... Man tai aukštoji matematika, kurios aš gyvenime jaučiu nepanaudosiu. Sėdint 4 metus, TOKIŲ minčių nebuvo, dabar - yra, ir jų daug. Kaip mokytis, kai neturi jokio noro, kaip išmokt, pasiruošt koliui, kai į viską žiūri abejingai ir vis galvoji, kad ryt mesi tas studijas? Kaip iš kur pasisemt tų jėgų ir noro kitaip pažvelgt į tą TK?

Ar (NE)VERTA ten sėdėt, tame suole, kuris tau mielas buvo 4 metus, o db jau ne, vien dėl to,kad iškart puoli į paniką, ką pagalvos kiti, kai tu, Giedre, gera mokinė, studentė, mesi mokslus??? :O Jie tave "atstums"... Jie tiesiog pamažu įdės tave į paskutinį stalčių, "nurašys", vėliau išmes už borto... Tu būsi "ne prie Ko"... Tu būsi ne studentė, tave rečiau matys, ir vis mažiau pažins...

Ar tai svari priežastis? Gali būti... Nė vienas nenorėtų būti atstumtas kitų. Bet yra ir kitų svarbių priežasčių, KODĖL (NE)VERTA sėdėt tame pačiame suole...

Apie tai vėliau...