topbella

2011 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

TARMINĖ RAŠYTINĖ TRADICIJA XXI AMŽIAUS PRADŽIOJE


Sveiki ;) 
Taigi - magistro darbas parašytas. Buvo labai įdomu ir smagu skaityti tarmiškus tekstus ir apie juos parašyti darbą. Viliuosi, kad tokių tekstų tik daugės ir tarmės bus puoselėjamos... :)
Štai darbo išvados...

 1. XXI amžiaus elektroninėje terpėje užfiksuota rašytinė tradicija lietuvių kalbos tarmėmis. Vadinasi, tarminė rašytinė veikla funkcionuoja medijose ir tarminė raiška yra konkurentiška raiška kitiems kalbiniams variantams. Taigi, galima teigti, kad lietuvių kalbos tarmės turi tam tikrą rinkos vertę.

Konkrečiam vitališkumo koeficientui nustatyti reikia išsamesnių tyrimų.

2. Apžvelgus tarmines rašytines apraiškas elektroninėje terpėje, išaiškėjo, kad rašytinė tarminė tradicija yra pasirenkama XXI amžiaus medijose ir komunikacijos sklaidai (bendraujama, komentuojama rašant tarminiu rašytiniu kodu), ir informacijos sklaidai (publikuojami publicistiniai, informaciniai ir kt. straipsniai tarminiu rašytiniu kodu), ir meninei saviraiškai (tarminiu rašytiniu kodu kuriami grožiniai tekstai). Taigi antroji darbo hipotezė — „Rašytinė tarminė tradicija XXI amžiuje medijose yra skirta ir komunikacijos sklaidai, ir informacijos sklaidai, ir meninei saviraiškai“ — pasitvirtino.

3. Vienintelė internetinė svetainė, kurioje būtų rašoma ir žemaičių, ir aukštaičių tarmėmis, — tai literatūrinė svetainė „Žalia žolė“, kurioje rasti 494 grožiniai tarminiai tekstai: iš jų poezijos kūrinių — 77 %, prozos — 23 %.

3.1. Apžvelgus „Žalioj žolėj“ tarmišką kūrybą, skiltyje Proza publikuojamus prozos tekstus lietuvių kalbos tarmėmis ir suklasifikavus juos pagal tarmių pagrindines skiriamąsias ypatybes, nustatyta, jog iš visų prozos kūrinių 70 % yra parašyti aukštaičių, o 30 % — žemaičių tarme.

Grožiniuose prozos tekstuose fiksuojamos pagrindinės rytų, pietų, vakarų aukštaičių patarmių tarminės ypatybės. Išanalizavus visus aukštaičių tarme parašytus prozos tekstus, nustatyta, jog svetainėje „Žalia žolė“ vyrauja rytų aukštaičių patarmė — 88,46 %, pietų aukštaičių — 6,41 %, mažiausiai — vakarų aukštaičių — 5,13 %.

Aukštaičių tarme parašytuose grožiniuose tekstuose užfiksuota ir šnektų skiriamųjų ypatybių, t. y. prozos tekstai publikuojami svetainėje „Žalia žolė“ visomis rytų aukštaičių patarmės šnektomis: uteniškių, vilniškių, anykštėnų, kupiškėnų, panevėžiškių ir širvintiškių, taip pat vakarų aukštaičių šnektomis: kauniškių ir šiauliškių. Vadinasi, fiksuojama konkurentiška ir šnektų sklaida svetainėje.

Apžvelgus „Žalioj žolėj“ tarmišką kūrybą, skiltyje Proza publikuojamus prozos tekstus lietuvių kalbos tarmėmis, nustatyta, jog iš visų prozos kūrinių 30 % yra parašyti žemaičių tarme. Išanalizavus visus žemaičių tarme parašytus prozos tekstus, nustatyta, jog svetainėje „Žalia žolė“ vyrauja šiaurės žemaičių patarmė (100 %), pietų ir vakarų žemaičių patarme parašytų tekstų — nerasta. Grožiniuose tekstuose fiksuojamos pagrindinės šiaurės žemaičių patarmės tarminės ypatybės.

3.2. Apžvelgus „Žalioj žolėj“ tarmišką kūrybą, skiltyje Poezija publikuojamus poezijos tekstus lietuvių kalbos tarmėmis ir suklasifikavus juos pagal tarmių pagrindines skiriamąsias ypatybes, nustatyta, jog iš visų poezijos kūrinių 70,68 % yra parašyti aukštaičių tarme, 29,32 % — žemaičių tarme.

Grožiniuose poezijos tekstuose fiksuojamos pagrindinės rytų, pietų, vakarų aukštaičių patarmių tarminės ypatybės. Išanalizavus visus aukštaičių tarme parašytus poezijos tekstus, nustatyta, jog svetainėje „Žalia žolė“ vyrauja rytų aukštaičių patarmė — 87,41 %, vakarų aukštaičių — 9,63 %, pietų aukštaičių — 2,96 %.

Aukštaičių tarme parašytuose grožiniuose tekstuose užfiksuota ir šnektų skiriamųjų ypatybių, t. y. prozos tekstai publikuojami svetainėje „Žalia žolė“ visomis rytų aukštaičių patarmės šnektomis: uteniškių, vilniškių, anykštėnų, kupiškėnų, panevėžiškių (nerasta širvintiškių šnekta parašytų poezijos kūrinių); taip pat vakarų aukštaičių šnektomis: kauniškių ir šiauliškių. Vadinasi, fiksuojama konkurentiška ir šnektų sklaida svetainėje.

Apžvelgus „Žalioj žolėj“ tarmišką kūrybą, skiltyje Poezija publikuojamus poezijos tekstus lietuvių kalbos tarmėmis, nustatyta, jog iš visų poezijos kūrinių 29,32 % yra parašyti žemaičių tarme. Išanalizavus visus žemaičių tarme parašytus poezijos tekstus, nustatyta, jog svetainėje „Žalia žolė“ vyrauja šiaurės žemaičių patarmė (100 %), pietų ir vakarų žemaičių patarmėmis parašytų tekstų — nerasta. Grožiniuose tekstuose fiksuojamos pagrindinės šiaurės žemaičių patarmės tarminės ypatybės.

4. Remiantis gautais tyrimo rezultatais, galima teigti, kad iš lietuvių kalbos tarmių vitališkiausia laikytina aukštaičių tarmė, o iš visų patarmių vitališkiausia — rytų aukštaičių patarmė, kadangi ja daugiausia yra parašytų grožinių tekstų svetainėje „Žalia žolė”. Vadinasi, 3 hipotezė — „svetainėje „Žalia žolė“ yra daugiau žemaičių tarme parašytų grožinių tekstų nei aukštaičių, taigi žemaičių tarmė yra vitališkesnė“ — nepasitvirtino. Griežtai pabrėžti, jog aukštaičių tarmė ir rytų aukštaičių patarmė yra vitališkiausia negalima — tai svaru tik vertinant vienos svetainės „Žalia žolė“ lygmeniu. Tačiau tokie rezultatai gali žymėti tam tikrą tendenciją, jog aukštaičių tarmė yra labai gyvybinga ir toli nuo išnykimo ribos.

5. Tarminis kalbėjimas, tarminės ypatybės grožiniuose tekstuose svetainėje „Žalia žolė“ yra perteikiamos įvairiais tarmių grafolektais. Tarminės rašybos vienuose tekstuose orientyras gali būti žodžių tarimas (rašoma taip, kaip tariama), kituose gali būti laikomasi bendros tarminio rašymo tradicijos, t. y. daroma prielaida, kad žemaitiškai parašytuose tekstuose tarminė rašyba yra paremta nustatytų žemaičių rašybos taisyklių, reglamentuotų kalbininkų A. Girdenio ir J. Pabrėžos, pavyzdžiui, ilgųjų balsių i, ė, e, a, o, u rašymas ī, õ, ē, ā, ō, ū. Būtent toks žemaičių tarmės grafolektas yra fiksuojamas tekstuose, vadinasi, kūrinių autoriai gali būti susipažinę su žemaičių rašybos taisyklėmis. Aukštaičių tarmės atstovai taip pat vienur savo tarminį kalbėjimą perteikia be išskirtinų simbolinių žymių, kitur stengiasi pabrėžti tarmines ypatybes. Užfiksuota, kad aukštaičių tarmės tekstuose ilgųjų balsių žymėjimas yra tapatus A. Girdenio ir J. Pabrėžos pasiūlytam žemaičių tarmės ilgųjų balsių žymėjimui (perteikimui simboliniais ženklais), t. y. y→ī; o→ ō; ė, e→ē; ą, a→ā; ų, ū →ū. Tikėtina, kad autoriai gali būti susipažinę su žemaičių rašybos sistema ir ją bandę pritaikyti rašant aukštaičių tarme grožinius tekstus. Pabrėžtina, kad aukštaičių tarmės atstovai tam tikriems išskirtiniams tarminiams garsams atliepti vartoja rusų raidyno grafemas, pavyzdžiui, э, ы, tačiau tikėtina, kad autoriai vartoja ir fonetinės transkripcijos, kirčiavimo ženklus.

6. Darbe atlikta svetainėje „Žalia žolė“ publikuojamų grožinių tekstų autorių atsakymų į anketos klausimus kokybinė analizė parodė, jog pagrindinės tarminės kūrybinės veiklos priežastys yra siekis identifikuoti save kaip tarmės bendruomenės atstovą bei kultūriniai siekiai išsaugoti tarmes. Svetainės „Žalia žolė“ tarmiškos kūrybos autoriai dažniausiai save tam tikrai tarmei priskiria pagal gyvenamąją vietą, savo ar tėvų gimtąjį kraštą; taip pat dauguma respondentų tiksliai įvardijo savo tarmę, patarmę, šnektą, vadinasi, tokia savo dialekto identifikacija gali būti nulemta sociolingvistinių veiksnių, pavyzdžiui, išsilavinimo. Iš respondentų atsakymų išryškėjo ir tarminio kalbėjimo užrašymo problematika: rašyti tarmiškai jiems yra sudėtinga, kadangi sunku perteikti tam tikrus specifinius tarminius garsus. Tačiau vieni respondentai pabrėžia atsižvelgimą į tarmines ypatybes ir specifinį tarminių garsų perteikimą tam tikrais ortografiniais ženklais, kiti rašo taip, kaip taria šnekamojoje kasdienėje kalboje. Galima teigti, kad rašymas „pagal tarimą“ yra nulemtas tarminių rašybos taisyklių bendro susitarimo stokos. Iš respondentų atsakymų taip pat išaiškėjo, kad rašytinio tarminio kodo pasirinkimą kurti grožinius tekstus gali lemti kalbinė aplinka — socialinės, kultūrinės sąlygos, leidžiančios laisvai kalbėti tarmiškai: jeigu tarmės atstovas turi galimybių būti tarminėje aplinkoje, vadinasi, jam būdinga tam tikra dialekto kompetencija, o gebėjimas kalbėti tarmiškai suponuoja ir tarminę rašytinę kompetenciją.

2010 m. gruodžio 11 d., šeštadienis

Pagyrimas

Ar kada susimąstėt, kiek daug gali reikšti pagyrimas? Kai pagiriat jūs ką nors kitą, ir kai jus pagiria...? Ar mes pagalvojame, kad tai gali iš tikrųjų kartais labai daug ką reikšti.

Labai svarbu karts nuo karto pagirti kitą žmogų, nesvarbu už ką (žinoma, už gerus dalykus :P) - kad ir už kokią nereikšmingą smulkmeną. ir nebūtinai tai turi būti komplimentas už gražią išvaizdą. aišku, moteriai tai yra labai svarbu, bet vyrams taip pat. Tačiau ypatingai svarbūs tampa pagyrimai už kokius nors darbus, pastangas.

Kai žmogus sulaukia pagyrimo kad ir už menkiausią darbelį, jis savyje gali pajusti daugiau pasitikėjimo savimi ir tuo, ką jis daro. Žmogus jaučiasi labiau pakylėtas, o tai be abejo, gali pastūmėti jį ir prie didesnių darbų ;)

Kodėl reikia pagirti kitą žmogų? Aišku, kad ir patys būtume pagirti. Tačiau galima pagirti ir dėl to, kad mums visa tai išeitų į naudą, pavyzdžiui, jeigu vyras labai nenoriai kartais pasivaidena virtuvėje kaip "virėjas" ir nors kartelį išverda tau kavos, būtinai vertėtų jį už tai pagirti ir pasakyti: "Koks tu nuostabus vyras, kad man atnešei kavutės į lovą!!! :)))" Ir ką gi, vyras pasijus pakylėtas ir, manyčiau, dažniau pradėtų nešti kavutę į lovą ;) aišku čia elementariausias pavyzdukas, tačiau pagrindžiantis pagyrimo svarbą ir naudą ne tik kitam žmogui, bet ir sau pačiam. ;)

Taigi buvau pagirta "aukštesnės instancijos" už visai man nepatinkantį dalyką, kurį padariau. Bet už tai kaip paskui skraidžiau ant sparnų :DDD tai tarsi įpūtė manyje naujų vėjų ir didesnio tikėjimo tuo, ką darau ;)

tad nusprendžiau, daugiau girti kitus, nes tai tikrai paveiku ;)

2010 m. gruodžio 2 d., ketvirtadienis

aborigeniškai :)

Šiandien susimąsčiau kikendama, kad studijuojant magistrantūroje tenka susidurti ne tik su Japoniškos mokyklos atstovų teorijomis (kaip sakant "paskaitinėti" japoniškai), bet ir susidurti su aborigenų kalba! :))))  Smagumėlis, net nuotaika pakyla :)))


Aš: ngabanmarneyawoyhwarrgah-ganjginjeng
Jis: Aha
Aš: čia reiškia: 'I cooked the wrong meat for them again
Jis: :D
Aš: čia aborigenų kalba, o ne šiaip kažką suvariau!
Jis: nu aš iš karto supratau tą kalbą :)
Aš: tai šaunu kad tu mane supranti :DDD
Jis: Ir tave ir aborigenų kalbą :DDD
Aš: dangkaa bangaya kurrija - vyras mato vežlys :)
Aš: aborigenų kalboj nėra gramatikos
Jis: nelabai išsilavinę, todėl ir kalba paprastai, nes jai būtų gramatika, tada patys aborigenai savęs nesuprastų :)
Jis: todėl ir vadinami aborigenais :)
Aš :DDDDD

2010 m. lapkričio 27 d., šeštadienis

...tipo... "74 km/h"...


Susidūriau su vienu tokiu dalyku. Ir labai neteisingu dalyku!

1. Vakar - šaunus draugo gimtadienis, daug torto, šampano...skanios "sriubos" (punšo)... :))) tačiau nusprendžiau, jog vairuosiu. taigi vėlai naktį vežiau namo savo vyrą tokį "gan juokingą" :D

Seniai buvau bevažiavus, tai neskubėjau važiuoti, ir pvz, ten kur galima 80 km/h važiavau apie 70 km/h ir pan. mačiau kokias tris mentų mašinas...
Kaip sakant "darbuojasi" vyrai... :) ir...

Važiuoju ir ištisai stebiu spidometrą, kad neviršyčiau 60 km/h, ten kur 50. Ir visąlaik važiavau maždaug apie 55-59 km/h. Na, čia kaip ir normalu tiek viršyti, nesikabina mentai dėl tiek. bet vat..važiuoju ir kitoj kelio pusėj važiuoja mentai. prasilenkiant aš žiuriu, kad jie primažino greitį, ir iškart galvoju - mane sustabdys dabar. Ir ką - mentukai ėmė ir per dvigubą ištisinę apsisuko ir įsijungė mirgalkes. Ir aš taip kažkaip nei šiaip nei taip, nesupratau, kas daros: čia stabdo ar ką.. :DDDD net Kęsto paklausiau, ar jie čia mane stabdo :DDD jis aišku, kol sureagavo :))) sustojau. Kai priėjau, iš to strioko, nežinojau, ką daryt, gerai kad Kęstas dar buvo ir vis sakė, ką daryt: pasiimk dokumentus, atidaryk, langą, išjunk variklį :)))) kol atidariau užšalusį langą...:)) daviau mentui savo dokumentus, o jis man kiša atgal tą kortelę, sako čia ne teisės :))))) ojomajo :D daviau aš jam asmens tapatybės kortelę :DDD nu, pagaliau suradau teises, ir tada jie sako; ateik, Giedre, pas mus....greitį viršijai.

2. Nu jo, galvoju, viršijau, ką darysi. Bus dabar man! :(  Atsisėdau aš pas juos į mašiną (pirmąkart sėdėjau mentų mašinoj), išlemenau tik "labas vakaras" kitam mentui...o jie tokie išsišiepę, linksmi... apžiūrėjau, ką turi mašinoj - betvarkė kažkokia (kaip sakant, mėgėja patikrint tvarką :D) :))) skudurai, bambaliai giros... :)) galvoju, ką man dabar su jais čia šnekėt, o aš tik šypsaus... :) ir pagaliau, ateina Kęstukas - toks visas juokingas :) galvoju, jis man padės ;) na, jis taip ramiai, sako vyrai, gal su manim kalbėkit, aš mašinos savininkas, nors ir išgėręs, o mano žmona todėl vairuoja. Mentas: gerai, kad tu pats nevairavai! O tai kaip žmona, pavardės juk skirtingos! nu,sakom, nepasikeitė pavardės...:) Kęstas tada klausia, ką ji (aš)padarė, ir tada mentas parodė pistoletą jam...Kęstas - wow! :D Ir tada jis sako, vyrai, galima pavažiuot "iki bankomato dokumentus susitvarkyt" ?

3. Mentai manęs tik tepaklausė, ar buvau bausta kadanors, ir vėl tik išlemenau, kad neeeee..... :)))) nu ir sako, gerai, Giedre, gali eit :))) žodžiu, tau nėr čia ką veikt su mumis, Kęstas pašnekės, pavažiuosim prie bankomato "dokumentėlius susitvarkyt"....:))) Aš prieš išlipant dar išdrįsau paklaust kiek viršijau...sako jie man, Giedre, turbūt lenktynes mėgsti...74 km/h! Bauda gali būti 200-300 Lt. Nu jo....galvoju, ką čia jie paisto! Juk aš nežliba, mačiau, kiek važiavau...jei būtų pasakę, kad važiavau kokius 64 km/h, nu tada gal ir būčiau patikėjus, kad gal tiek ir nepastėbėjus viršijau, nu bet ne 74...!!!!!!! Aš tokiu greičiu net nevažiavau ten, kur galima 80 km/h...nu galvoju, čia kvepia kažkuom negeru....bet ką jau padarysi....

4. Važiuoju paskui mentus. kitoj kelio pusėj - bankomatas. Na ir mentai vėl per dvigubą ištisinę apsisuko ir įvažiavo į aikštelę. Nu blyn galvoju, nejaugi jie mane nori "pagaut", kad tipo aš paskui juos varysiu ir kirsiu dvigubą ištisinę! Nu jau ne! Aš juos pergudrausiu! :))))) tai važiavau toli, kol galėjau teisėtai apsisukti! Na ką, Kęstas "susitvarkė dokumentus" ... Ir jie liko patenkinti. Net sėkmės palinkėjo.

5. Aš sėdėjau ir drebėjau. Tada visą likusią naktį diskutavom, kas kaip kodėl.
Pirma, aš tikrai važiavau apie 55-60 km/h. Jei nepastebėjau, gal galėjau teviršyti vieną kitą km virš 60... Bet taip nebuvo. Nes ir Kęstas jau būtų sakęs, primažink greitį. Bet tikrai neskubėjau. Antra, Kęstas sako, jog jie jam rodė pamatuotą greitį su pistoletu - jie važiuodami su pistoletu manęs "nušaut" negalėjo... važiuodami matuoja tik su kokiu kompu, o su šautuvu - stovėdami... nors gal ir galėjo jau db..bet abejoju, kad jie (rajono mentai) turės šustrus "šautuvus"...Vadinas, jie tikrai kažką kitą "nušovė" ir paskui man sako, kad tipo aš važiavau tokiu greičiu. Trečia, Kęstas buvo nemažai išgėręs ir jei būtume abu pradėję kaip reikiant ginčytis, mentai laisvai būtų galėję pasakyt Kęstui pūst ir sakyt, kad tipo jis vairavo, tada būtume turėję dar didesnių problemų. Todėl, Kęstas nebuvo linkęs su jais "diskutuot", o aš išvis kažką užginčyt, nes jie vis tiek būtų buvę teisūs... Ketvirta, jei aš būčiau tikrai tiek viršijus, mentai turbūt būtų pasakę Kęstui, ką tu juokauji.....? O jie nesikabino...kai tiek daug būna viršyta, manau, jie nesileidžia į kalbas....

Išvada. Mentai neteisingai baudžia, apgaudinėja ne tik valstybę, bet ir pačius vairuotojus. tai labai neteisinga. Bet, matyt, jau normalu.

2010 m. spalio 31 d., sekmadienis

Citatos pie vienatvę...

Vienatvė - kaip geras draugas, nors ir išsiskiri, žinai, kad bet kada vėl pas tave sugrįš...


Vienatvė skaudina tave ne ką daugiau, negu tavo antroji pusė...

Vienatvė varo į depresiją, bet tą gali padaryti ir tavo gyvenimo meilė...

Vienatvei visada su tavimi bus gera, ji niekada tau nepasakys, kad su
tavimi ji negali būti savimi...

Vienatvė tavimi nemanipuliuos ir nesinaudos tavo gerumu...

Vienatvei nesvarbūs pinigai...

Vienatvė supranta, kad tau sunku, ji bet kada pasitrauks iš tavo gyvenimo, kai ateis laikas...

Kai išsiskiri su vienatve - tave apima ne liūdesys, o džiaugsmas...

Su vienatve gali džiaugtis mažais gyvenimo malonumais ne ką mažiau, nei su antrąja puse...

Jei matai krentančią žvaigždę, tai yra mažytė šventė tau ir ji netaps blogesnė jei busi viena (vienas)...

Vienatvė ištikima, tau nereikia bijoti, kad ji tavęs nebemylės...

2010 m. spalio 25 d., pirmadienis

Vėl apie Dorą :)


Dora. Kokia ji jau didelė!

Ji jau beveik 7 mėnesius su mumis. Tikrai tas laikas taip skrenda... :)

Kai buvo mažesnė, tikrai ji buvo daug kvailesnė nei dabar. Dabar irgi kvaila, bet netaip :))) Aišku, kai pagalvoji, kiek galima būtų visko išmokyti šunį ir su juo bendrauti, kone kaip su žmogum, tai kažkaip nerealu atrodo, kad galėtų būti taip ir su Dora...bet kai pagalvoju, kad mano kaime mūsų Pūkis temoka tik komandą  paprašyti ir vietoj sėdėk, jis vis tiek prašys, tai supranti, kad ne tokia apgailėtina ta Dora :))) bet tikrai mūsų fainuolė ganėtinai protinga, o jeigu leisčiau ją dar į mokyklėlę, išvis būtų šaunu, bet...
  • Ar gi nepuiku, kai guli sau apsigūzinus pledu minkštai ant sofkutės, o Tv pultas toli toli...ir imi pasakai Dorai "atnešk pultą" ir ji tau su mielu noru atneša (kartais būna ir taip, kad pakeliui pabyra Tv pulto baterijos, bet tai nesvarbu :D )!
  • Kartais pagalvoju, kad Dora supranta tikrai nemažai žodžių. Ji žino, ką reiškia žodžiai: miegučio (kad eitų jau miegoti), eik vandenuko (atsigerti), eik ėsti (ir nueina ėsti), nori į lauką? (pradeda šokinėti, nes nori tikrai į lauką), nori pypy? (nori sysiaus :D), pas mane (atbėga pas mane), sėsk, gulk, duok labas, balsas, kur kaulas, kur kamuoliukas, kur šniūras, kur tapkė, kur plaštakė, kur žiurkėnas, kur Kęstas, kur Donce, kur Giedrė, kur Kristė, kur bonka, paimk, imk, atnešk, nešk, ša!, duok bučkį, žaibas!....viskas gerai, gera mergytė... :)
  • Smagu, kad kai paklausi, kur kas yra, ji imi tau ir suranda ir atneša! Aišku, kokio Kęsto tai neatneša :D:D  Pvz., šiandien neradau tapkės. Klausiu Doros: kur tapkė? ji vargšė susipainiojo ir pamanė, kad kalbu ne apie tapkę, o plaštakę. Nu panašūs žodžiai :))) ir ieško tos plaštakės žiūrėdama į lubas :) bet paskui parodžiau Dorai kitą savo tapkę ir pasakiau, ieškok. Ji vaikščiojo, uostinėjo ir iš kažkur atnešė man tą kitą tapkę. Nu nuostabi ji :)
  • Juokingiausia, kaip Dorai liepi paimti alaus (tuščią) bonką ir ji vargšė nervuojasi, kad negali paimti - niekaip neapžioja, slysta ir nepaima, nervuojasi, draskosi, loja - juk reikia kažkaip paklusti komandai, o vat nepavyksta :D na, bet turim vilties, kad kadanors Dora išmoks atnešti šeimininkui - alaus ;))))
P.S. šiąnakt sapnavau, kad Dora mokėjo skaičiuoti :))) nieko nuostabaus, kai youtubėj prisižiūrėjau, kaip iš tikro šuniukas mokėjo suskaičiuoti, pvs., 4+4 ir sutrepsi letenėle 8 kartus :D

2010 m. spalio 15 d., penktadienis

Vardan mokslo.


Paskutiniu metu teko sudalyvauti keliose mokslinėse konferencijose daug dažniau nei per praėjusius penkerius studijų metus :D tarptautinėse išvis niekada neteko, bet dabar jau žinau, ką tai reiškia...na ne pačiai dalyvauti, o klausyti, ką pasakoja dideli profesoriai, mokslininkės -ytės, -aitės, -iūtės (!) ir kt...
Kai greitai skaito, tai iškart nelabai pagauni, apie ką ten šneka, išvis kokia esmė pranešimo...paprastas studenčiokas dažniausiai ir negirdi, ką ten kalba :))) sėdi, aptarinėji, kaip moteriškė gali skaityti pranešimą su kapišonu (!), kiek laiko dar taukš tas nesąmones, greičiau baigtų...ir t.t. ir nusiraminimui glemži šokoladą ;)
Bet norėjau pasakyti štai ką. Kad man regis, kartais mokslas žmogui tikrai gali labai pakenkti, kenkti iš lėto, kad pats "mokslininkas" to pastėbėti pats negali...

Žinau tokį atvejį, kaip seniai seniai vienas labai puikiai besimokantis vaikinukas (iš jo buvo laaaabai daug tikėtasi, tai buvo laaabai gabus mokinys ir studentas). Tačiau galiausiai jis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje...negrįžtamai. Ir viskas dėl to, kad jis nieko daugiau nematė, tik knygas. Jis be proto daug mokėsi...ir..palūžo. Nesakau, kad tai gresia visiems esamiems, būsimiems " mokslininkams". Bet - kas per daug - tas nesveika - tai tikra tiesa.

Taigi kažkaip iš kitos pusės kai dirsteli į kai kuriuos dėstytojus ar šiaip konferencijų dalyvius, tikrai pagalvoji, kad su jais vis dėlto kažkas jau nebetaip...Atrodo,kad jie pamažu yra jau pažeidžiami mokslo siekimo: jie nebesukoncentruoja savo mintis, kalba kalba kalba, o paskui susipainioja ir jai atidžiai seki jų pasakojimą, pastebi, kad jis tikrai nerišlus - nuo vieno prie kito, paskui vėl prie to pačio ir iki ano... :)  tarp tiek gausybės informacijos, kuri yra jų galvoje, nebesugeba atrinkti svaresnės. Arba jie taip greitai kalba, skaito pranešimą, kad net nesuvokia, jog kažkas turi juos išversti į kitą kalbą, kad suprastų užsieniečiai juos. Bet vertėjai vargšai tik išsižioję lieka... O klausant tokio žirnių bėrimo, pats nesusigaudai, kur baigias sakinys :D

Manau, kad per didelis mokslo žingeidumas gali pakenkti ir žmogaus psichikai, ir fizinei sveikatai. Galiausiai žmogus vėliau pasijunta, jog jis gyvena vienas, tik su savo mokslu, knygomis, ir prieina ribą, jog tenka sau pripažinti, "koks pasirodo tavo mokslas yra bevertis..." Be abejo, yra daugybė "mokslininkų", kurie sukūrę šeimas, gyvena ne vien tarp knygų. Bet aš manau, jog šeimos nariams tų "mokslininkų" dėmesio labai trūksta...

Yra tokių žmonių, kurie gyvena vardan mokslo, vardan studentų, vardan kitų. Jie pamiršta, kad turi ir savo gyvenimą. Tačiau ar vertinga visa tai?

P.S. Kodėl "mokslininkus" įvardiju tarp kabučių? O gi todėl, kad manau, jog šiais laikais mokslininkų beveik nebėra. Man mokslininkas - tas, kuris sukuria kažką nauja, kažkokią technologiją...o ne tas, kuris tauškia apie kažką, kas neapčiuopiama ;)

Tai tiek. Nors iš tikrųjų, giliai savyje kiekvienas esame mokslininkas.

2010 m. rugsėjo 13 d., pirmadienis

"mes per vieną naktį dideli užaugom" :)


Nors nesu didžiulė krepšinio fanatikė, tačiau nuostabu, kad Lietuvos krepšininkai parodė, kad tokia mažytė šalelė - Lietuva - šį tą vis tiek gali pasiekti! Tai svarbiausia - įrodyti, kad mes nemenki :) taigi "mes per vieną naktį dideli užaugom" :)

Visi tik ir kalba, kad "atvertėm naują puslapį krepšinio istorijoje". Juk Pasaulio krepšinio čempionatuose visuomet buvome 7-ti  :)) Ir dar man patiko viena mintis, jog tokios pergalės iš tikrųjų sujungia lietuvius - veda mus į patriotizmą :))))  bet kai kas labiau myli krepšinį, o ne pačią Lietuvą... ir užsideda ant pečių Lietuvos vėliavą tik dėl krepšinio...

Bet smagu, kad visi šėlsta (vakar tai dundėjo viskas  :)))), visi apimti vieningo jausmo...
nuostabu, kad mes galime turėti tokių akimirkų ;)

2010 m. rugsėjo 1 d., trečiadienis

Trumpai apie viską.

Sveiki mielieji, tiek laiko praėjo..netgi visa vasara...ir tiek daug visko buvo, kad sunku aprašyti. o gal ne tiek jau ir daug.


Fainiausia, kad vėl po dviejų metų pertraukos pamačiau savo ispanus, sesę...po dviejų metų...(!)

Taigi - vasara: atostogos, nedarbas, namai, Garliava, Alksninė, Lenkija (Wigry), ispanai, truputis vandens parko malonumų, nežydros jūros, ežerų dumblo, saulės-saulės-saulės (tiksliau - siaubingo karščio!), Ryga, draugų vestuvės, pamergės vaidmuo, gamtos stichijos, šuo, nauji namai.... Viskas sutelpa į šiuos žodžius.

Šią vasarą man labai patiko plaukiojimai laivu mariomis, su draugų būriu ar su artimaisiais. Visiems pabūti kartu. o tai būna labai retai... Net per Kalėdas tai nelabai pavyksta...
 
Dar viena didelė permaina - tai nauji namučiai. Tiesiog gyvenime pasitaiko tokios ribos ar sienos, kurias vis tiek būtina peržengti... tam kad eitum toliau į priekį. O jeigu dar sulauki didelio artimųjų palaikymo ir "pastūmėjimo", tai visai gerai. Todėl ir atsidūrėme čia. man visuomet patinka geros permainos, perestroikos taipsakant, netgi remontai :D bet šįkart norėjau pabėgt nuo visokių remontavimų, bet nepavyko. Ir visgi yra tokių žmonių, kurie savo visus namus nusidažo tamsiai mėlyna spalva! :D taigi. bet vis dėlto gera turėti savo kampelį, kuriame būtų sava tvarka, savi įstatymai.
 

2010 m. birželio 29 d., antradienis

Atradimai Aukštaitijoje

Taigi turėjom ilgą savaitgalį ;)
Ketvirtadienį-penktadienį buvom kaime pas tėvus, tad buvo smagu pabraidyti po dvimetrines žoles ir rankioti žemuoges :D jų atsivalgėm sočiai ;) sako, stiklinė žemuogių - pasisotinsi geležies visiems metams :D

Šeštadienį išsiruošėm į Aukštaitiją. Visai netikėtai. Su draugais. Ir pamačiau labai paprastų dalykų, kurių nebuvau mačiusi. Aplankėm Anykščius - to miestelio bažnyčia man pasirodė įspūdinga, taip pat pirmą kartą pamačiau Puntuką, nors, sako, jis nėra didžiausias Lietuvoje (didž. - Barstyčių akmuodidžiausias riedulys Lietuvoje, Puokės kaime, Vidurio Žemaičių aukštumos šiauriniame pakraštyje). Taip pat teko kopti į Laimės žiburį :) apipasakotą J. Biliūno :) Sako, kopiant į Laimės žibūrį, reikia galvoti apie savo svajonę...bet gaila, tai mes sužinojom jau nukopę nuo kalno :D Lakstėm ant visokių piliakalnių, žiauriai patiko apžvalgos stulpas, esantis netoli Anykščių - jis naujai padarytas, tad daug kas turbūt apie jį net nežino. Buvo nuostabu ant geležinio stulpo, aukštai, papietauti susėdus ant "grindų" ir žiūrėti į tolumas - į ežerą, lietuviškas pievas :) Paskui aplankėm Palūšę. Jos bažnytėlę, seną seną...na o paskui pas labai gerą moteriškę įsikūrėm su palapine ant ežero kranto :) buvo daug geriau nei kempinge ar miške prie ežero. Teko išsimaudyti laaaaaabai šaltame vandenyje - bet vis tiek vertėjo ;) Iš tikrųjų, nuostabu buvo pamiršti visus rūpesčius, kompiuterį, televizorių, telefonus, tikrą lovą, vonią ir pan. ir pasimėgauti gamta - žole, ežero vėsiu vandeniu, palapine, miegmaišiu - buvo tikrai karšta :D ir nesvarbu, kad 5h ryto pažadino kirai :D - aplink palapinę, nuostabioje didžiulėje pievoje trepsėjo pulkas, kaip sakau, "baltų varnų" :D gaila, nepasakysiu ežero pavadinimo, kai ežerų - ten begalės, tai susipainioji tarp tų pavadinimų :D

Kitą nuostabų saulėtą rytą sėdėjom ant lieptelio suoliuko ir žiūrėjom į ežerą. Nuostabu buvo, todėl nesvarbu, kad, bėgdama liepteliu nuo Kęsto (!), atbula tėškiausi su visais rūbais, džinsais ir pan. į ledinį ežero vandenį :DDDDD džiaugiausi tuo, kad iš tikrųjų nebuvo taip šalta įkristi į vandenį su rūbais :D permirkau visa, bet nesigailiu - atrakcija ir dienos įvykis buvo :D bet užtat kokią juodą mėlynę užsidirbau....nežinau iš kur jinai.. :D

Taigi vėliau išsiruošėm toliau į kelionę. Pirmąkart apsilankiau nemažai girdėtoje Ignalinoje ;) Ramus toks tvarkingas miestelis ;) Ieškojom Turizmo informacijos centro. Deja, nedirbo. Ir apsilankėm kelių miestelių info centruose - pasirodo sekmadieniais jie nedirba...ot...kad būtme žinoję, būtume pasiėmę visokių žemėlapių ir pan. jau šeštadienį..taigi likom nieko nepešę...neradom mes to vandens kažkokio malūno...gaila, nepamatėm ko tikėjomės, bet užtat bus proga vėl apsilankyt ;) Pakeliui aplankėm dar Molėtus.
Koks gražus iš tikrųjų tas Aukštaitijos kraštas ;) ežerynų ežerynai :D

Ai dar aplankėm Kernavę ;) ją buvau mačius žiemą ar rudenį, taigi nebuvau mačius jos vasarą. Gal nėra nieko ypatingo joje, bet svarbu pakeliauti ;)
Vakar dar mačiau filmą, kaip jaunimas keliavo, turėdami tikslą pasiekti kažkokį miestą, bet deja, nuvyko ne ten, kur tikėjos :D ir man patiko mintis: svarbu ne kelionės tikslas, o pati kelionė ;) tad, kad ir nepavyko kažko mums pamatyti, svarbiausia pasibuvom su draugais, patyrėm kažko naujo ir smagiai praleidom laiką. O po tokių "poilsio dienų" prireikė poilsio... ;)

2010 m. birželio 13 d., sekmadienis

(ne)paprasti malonumai...

Šį savaitgalį nuostabiai pailsėjau, ne tik mintim atitrūkau nuo mokslų...juk kartais žmogui reikia pabėgti nuo visko ;)

Penktadienį buvo taip gera...vėlų vėlų vakarą, tyliai tyliai ramiai sėdėti mašinoje kažkur už miesto, klausyti vis tylyn ar vis garsyn barbenančius lietaus lašus lašelius į mašinos stogą....man labai patinka klaustyti lietaus...žiūrėti, kaip jo lašai tėškiasi į balas...visa tai taip apramina...tas pats kaip žiūrėti į tekančią upę...nežinau, kodėl, bet mane tai labai ramina :)  sėdėti mašinoj, žiūrėti į lietų, stebėti raudonus, mėlynus, baltus - akinančius žaibus tolybėj, glostyti meiliai nusiteikusį  šunį, jausti tavo švelniai plaukus glostančias rankas, ir ...gurkšnoti alų :D malonumas nenusakomas. nu tiesiog tobula :)

Vakar jaučiausi taaaaip pat :) nepaisant to, kad mašinoj besėdedama nusvilau vieną petį, vakare buvo atgaiva :) tai - išsidrėbti ant kilimo, mėgautis bananais su jogurtu, arbūzu ir Avatar. Nu dar tavimi ir Dora :D


Na, man tiesiog nuostabus tas filmas, bent jau pusė filmo tai tikrai - nuostabus vaizduojamas pasaulis, ryšys tarp žmonių ir gamtos - visa tai supriešinama švininėm, geležinėm ir pan.griozdiškom technikom. Kai pagalvoji, kaip būtų gražu, kad mūsų pasaulis toks būtų...Kai kam gal ir nesąmonė šis filmas, bet man tai vienas gražiausių ;) turbūt nekartą dar jį žiūrėsiu :D

Bet dabar prisiminiau, kad laukia paskutinis egzaminas...tad teks pradėt mokytis...

2010 m. birželio 6 d., sekmadienis

Varna...

Šis savaitgalis kupinas kraupių dalykų...šiandien vėl pašiurpau nuo tokių, kuriuos papasakojo Kęsto giminės (iš savo patirties...).

Pamenat, sakiau, kad Dora susirado draugę? Varną. Įkyriai karksančią varną. Pastebėjau, kad ji vis dažniau ją aplanko: pavyzdžiui, šiandien lauke kai buvom, kokius tris-keturis kartus buvo atskridus ir tupėjo ant tvoros, karksi, o Dora loja ant jos...Jei Dora pajuda į kurią pusę, varna - tepu tepu tvora paskui Dorą...nu žodžiu, draugystė...

O gal ir ne..............


Štai ką papasakojo mūsų piršlienė...

"Žinok, kad jeigu paukštis, ypatingai varna, atskrenda į namus, labai negeras ženklas. Pamenu, ryte gulėjau lovoj ir atskrido prie balkono varna, ir labai įkyriai karksėjo...aš labai persigandau, net nusikeikiau...vijau tą varną kuo toliau...tuomet už kokios savaitės mirė mano mama.
Paskui mano pažįstamos vyras sirgo vėžiu, bet jie labai tikėjosi, kad jis pasveiks (buvo tokia galimybė). Ir ji pasakojo, kad pas juos į balkoną įskrido paukštis, nors balkonas buvo aptvertas plėvele...sako, perpjoviau skrestai tą plėvelę, kad išvyčiau tą paukštį...po kokios savaitės į langą (į stiklą) atsitrenkė paukštis. Dar po kokių dviejų savaičių mirė jos vyras...
Paskui irgi giminės pasakojo, kaip vienam kaimely prie upės apsigyveno medžiuose didžiulis varnų spiečius. Ir pasakojo, kad buvo neįmanoma išbūt namuose, ypač lauke, kaip baisiai jos karksėjo...ir tas žmogus pasakojo, kaip vis ateidavo kaimynas ir skųsdavosi dėl tų varnų...po dviejų savaičių tas kaimynas mirė. Nuo tos dienos - varnų nė kvapo."

Nežinau ką begalvoti...belieka tik nusispjauti tris kartus...bet prisipažinsiu, man dreba  dėl to širdis, kad pas mus nepilnas mėnuo (kelios savaitės gal) ta varna lankosi...tai ant balkono, tai ant tvoros...man net dabar dreba rankos apie tai rašyti....aišku čia prietaras...bet....aš bijau.... :( tfu tfu tfu....

2010 m. birželio 5 d., šeštadienis

Šiurpus dienos įvykis

Šiandien aš esu visiškai be jėgų. Neįsivaizduoju, kur padėjau tas jėgas...toks jausmas, kad griūčiau ir miegočiau visą dieną...bandžiau,bet neužmigau...nors gulėjau šalia Doros, jaučiau jos šilumą, tikrai traukė prie miego..bet nepavyko...
Šiandien esu viena. Tik su Dora. Visa mano šeimyna išlėkė į Žemaitiją. Buvom su Dora išėję pasivaikščioti, taip nuvargom, kad jau paskui šlepenom koja už kojos...Bet ir prieš pasivaikšiojimą nebuvo man jėgų...nesuprantu...



Kestas pirmai skambino ir papasakojo kraupų įvykį kelionėje link Klaipėdos autostradoj....Jis važiavo 130 km/h normaliai, bet toli pamatė, kad kelio vidury kažkas yra (ar žmogus, ar gyvunas). Tada privažiavus biškį arčiau, pamatė, jog stovi stirna antroj kelio juostoj. Tuo metu jis pristabdė, ir staiga Kęstą pradėjo lenkti mersas... Tikrai važiavo gal apie 140-150 km/h. Ir staiga Kęsto ir Kristinos (sėdėjo priekyje) prieš pat akis mersas ištaškė stirną į gabalus...skrido aplink merso detalės, stirnos kraujas... Visi matė, kaip stirna skrido ore, apsivertė ir nukrito ant žolės...Kęstas sustojo, sustojo ir kitos mašinos pažiūrėti, kaip čia kas nutiko. Merso priekis sudaužytas, sakė, labai labai...o stirna....tiksliau liko pusė stirnos...tokį įvykį palydėjo ašaros....
Visus šis įvykis labai sukrėtė, nes viskas įvyko prieš pat akis...
Na, nežinau, net ką pasakyti...bet kam tai gali nutikti......

2010 m. birželio 4 d., penktadienis

Liūtis, braškės ir prisiminimas.

Vakar (birželio 3d.) buvo žiauriai karšta (nuo 30-35 C) - beveik kaip Ispanijoj (pas sesę iki 37 C). Tad, be abejo, laukėm liūties. Kauno mieste žmonės patyrė tikrai nemažai nuostolių...bet, Garliavoje - saugu! :P



Vaizdas pro langą prieš pat liūtį (dar šiek tiek saulelės yra) :)


Į kitą pusę....Artinasi...


labai aptemo....Nu jau poto kai dėjo, tai dėjo lietutis :D Kestas neiškentė ir bėgo į lauką :D pasimėgauti liūtimi... tada ir aš iš paskos...ir kaip buvo smagu ir gera - stovėti apsikabinus po stogu ir stebėti siaučiančią stichiją :) kuri priverčia medžių šakas linkti prie žemės...o mes stovėjom ir klausėm tos stichijos, stengėmės kažką įžiūrėti pro lietaus lašus... Iš tikrųjų tai norėjosi bėgti ant žolės ir pajusti, kaip permirksti iki paskutinio siūlo :D bet kažkaip sulaikė nuostabiai saldžios braškės iš tavo rankų... :*
Prisiminiau viena baisią liūtį, ne uraganą, ten kažkokiu vardu...jis buvo, regis, 2005 m. jei neklystu. Tada mes su "ispanais" keliavom iš Radviliškio į Suvalkiją (kelionė maždaug trunka dažniausiai apie 2  valandas). Tada mes važiavom apie 5 valandas....Prasidėjo uraganas...žiauriai lijo...sugedo mašinos valytuvai..nieko nebuvo matyt, teko prasidarius langą vairuot iškišus kone galvą...tada Marijampolėje vos neatsitrenkėm į ant kelio užvirtusį didžiulį medį - mes jo paprasčiausiai nematėm per blogą orą...tik kai privažiavom arčiau - staigiai dėjom ant stabdžių....tada teko važiuoti per nedidelį miškelį, kurio kelias buvo nusėtas vien medžių šakų...pavažiuoji metrą - eini nusirankiot šakas šakeles nuo kelio, pavažiuoji kitą - vėl...o kai parvažiavom namo - radom prie namų gulintį didžiulį medį...ant kelio..... Kai įėjom į namus, kone apsiverkėm iš laimės, kad sveiki grižom ir plojom mūsų kelionės vairuotojui - Javiui... :*

2010 m. birželio 1 d., antradienis

Šeimyniškas jausmas...

Sveiki gyvi, seniai jums ką bepasakojau...šįkart šiek tiek apie Dorytę - gyvenimo džiaugsmelį :)


Ji vis auga ir didėja, išryškėja jau pamažu jos charakteris, ji truputėlį jau rimtėja, jau mokosi kai ką suprasti, pavyzdžiui, sėsti, būti ramiai, atnešti, gaudyti, opa, ateik ateik ir pan. :)

Aišku, ji nemažai padaro mums visokių nuostolių - bet juk ji mažytė ir jai būtina dūkti - kažką veikti, kažką draskyti ir kandžioti :)

Nors jau jai tuoj bus 4 mėnesiai, ji dar yra maža, turi savo minusų: kartais pradeda ant manęs loti, cypti - ji taip pasiprašo į lauką, tačiau kartais arba aš nespėju ją išvesti, arba ji pati nespėja pasiprašyti ir bedūkdama, bebėgiodama apsisisioja :D Arba nuvedu aš ją į lauką, vaikštom vaikštom - ir nieko, grįžtam - ir še tau padaro...Tačiau jau pamažu supranta, kad geriausia už viską yra laukas, žolė :)

Kadangi ji jau didėja, kartais mudu su Kestu jos jau ir prisibijom :D ypač vėlais vakarais jau kaip ji įsisiautėja! Tiesiog viskas rūksta! Laksto ratais per tuos kambariukus mūsų, o mudu tupim kamputy susitraukę ir bijom kad mūsų neužkabintų, nes jau dantukų aštrumas...

Dra vienas minusas, kad ji mums valgant labai pradeda loti, nors stengiamės, kad ji nematytų mūsų valgant, bet kartais nepavyksta. Reikia pamažu atpratinti prašyti mūsų maisto, tačiau ne visiems širdelės tokios akmeninės būna ir duoda jai nuo stalo - o tai yra labai blogai...

Tačiau kai leidžiu visas dienas kartu su ja pamažu atsiranda toks gilus jausmas gyvūnui, kai jauti, jog jis tampa tavo šeimos nariu...tas jausmas yra tikrai stiprus - jis atsiranda ne tik iš rūpesčio paduoti maisto šuniukui, bet ir iš pasivaikščiojimų kartu, prisiglaudimo prie jo, apsikabinimų...iš švelnių glostymų, kai šuniukas tiesiog mėgaujasi, aprimsta ir gražiai akutėm klapsi kaip prieš miegą...o jei dar tave aplaižo....:)))

Ir nesvarbu tada tampa tokie dalykai, kaip kad Dora rytais sprunka į lovą, greitai čiumpa išmėtytas kojines, šlepetes, nesvarbu, kad ji nulaužė gėlytę, sudraskė mokslų lapus (atseit, kam tu čia mokais :) einam su manim pažaisti!) ... Vis tiek man patinka, kaip ji žiūri į mane, kaip ji ant manęs loja, urzgia :) Man smagu žiūrėti, kaip jai patinka voliotis žolėje, gaudyti skruzdėlytę...kaip jai patina būti balkone ir viską stebėti iš aukštai, aploti varną, tupinčią ant balkono rėmo... :) Man smagu, kad jai patinka, kai aš ją glostau...žaidžiu su ja - va kątik atnešė savo kamuoliuką ir numetė prie manęs - užuomina - žaidžiam! :D Kai jai kas nors nepatinka - ji kandžiojasi arba labai vizgina uodegą ir laižo rankas, kad tik kažko nedaryčiau- pavyzdžiui, kai aš jai bandau pakirpti nagučius - ji baisiai nemėgsta jų kirptis :) taip pat ir šukuotis :)
Bet kaip smagu, kai grižti namo, o ji būna tavęs taip išsiilgus, draskyte drasko duris ir šoka tave visą išlaižyti :) kad net apsisisioja iš laimės :)

Kai matai tokius visokius dalykus, tikrai pradedi jausti tokį šeimynišką jausmą, kiekvieną dieną vis labiau pamilsti tuos dalykus, atsiranda vis gilesnis ryšys tarp tavęs ir šuniuko kaip tarp tavęs ir šeimos nario...

2010 m. gegužės 4 d., antradienis

PURE FUTURE WHITE in Vilnius

Jau antrąkart dalyvaujame tokio pobūdžio renginyje. Esmė: visi balti, visi vieningi ;)

Norint gerai išsitaškyti, atsijungti, atsipalaiduoti ir viską pamiršti - tokio masto šokių maratonas - pats tas. Tik aišku dėl muzikos skonio nesiginčijama :P Gali taip atidaužyti galvą ir visus raumenis, kad ryte nejunti net savo kojų pirštų :D bet svarbiausia - tai jausmas kai esi vienas baltas tarp visų baltų...tokia minia visa vieninga, susiliejus į vieną bendrą kūną ir plūsta visa savo energija... :)

Dar vienas įdomus dalykas: atsisėsti į tribūną aukštai ir stebėti visus baltus - juodais pakaušiais :D



Arba įdomiausia: stebėti baltas madas: žmonės, ypač panos, stengiasi kuo išraiškingiau baltai apsirengti: ar su kokiu dažytojo kostiumu, ar su balerinos sijonuku... Visi tokie išsiskiriantys būtinai bus įamžinti fotografų ir patalpinti į viešąją FCB erdvę. Tiesiog žiūri į tas lėles ir...nieko nematai. tik lėlę. Tuščią. Ai, čia jau filosofija...

Konkrečiai apie šį Pute Future tai gal šiek tiek teko nusivilti, nes nelabai atitiko mūsų muzikos skonį. Plius buvo labai ankšta, žmonių - begalė. Vos pabūni tarp visų - tuoj po 10 minučių sušunti, nes aplink visur sklinda nusiautų batų, kedų, kojinių, prakaito tvaikas... :D Plius nebuvo kur atsisėsti... Tai kai nueidavo apsauginiai nuo įėjimų į tribūnas, visi tik lėkdavo atsisėsti apsauginiams nematant :DDD

Bet visa kita - tai fainai - milžiniški balionai, putos iš dangaus, šaldančio azoto pliūpsniai, akrobačių pasirodymai, scenos artistų šokiai...šviesos lazerių efektai. ir aišku muzika ;)

Ai, dar vienas geras bajeris - kainos :D Pvz. paprasta varškės spurga (šiaip kainuojanti apie 1-1,5 Lt) ten kainavo - 4 litus :DDDD

Bet viskas normaliai! Užskaitom! :))) ir laukiam kitos tokios masinės taškynės :P :DDD

Pure Future in Trakai 2010 ???

Užmarštin...


Praeitą šeštadienį lydėjau vieną seną močiutę (92m.) į kapines. Ji įsikabino man į parankę ir leidosi, kad jei padėčiau nueiti prie sūnaus kapo. Tas pasivaikščiojimas suvirpino širdį.

Ji pasakė: "Tubūt jau paskutinį kartą pati ateinu į kapines". Žiūrėjau į ją ir supratau, kaip visas jos gyvenimas nuėjo į užmarštį. Viskas tiesiog sutrupėjo į neapčiuopiamus fragmentus, dulkes: šeima, vyras, sūnus, darbai, namai... Supratau, kad gyvenime esi tikrai TIK DULKĖ... Viskas praeina, ištirpsta, viskas taip trapu... Visas gyvenimas tampa tiesiog - prarastimi...

Tos močiutės likimas labai sunkus. Ji pergyveno karą, daug nelaimių ir netekčių. Bet buvo stipri: būdama 33-metų našlė užaugino tris sūnus, vieną iš jų, jau užaugintą, aprūpintą nutrenkė žaibas. Tada ji visą save atidavė kitiems sūnums, kurie ją šiandien - pamiršo, apleido. Turbūt vien dėl to, kaip ji pati sako: "kad Dievulis mane pamiršo".

Nemylimi yra seni žmonės. Jiems jaučiama apatija, gailestis, šleikštulys, pyktis. Retai - pagarba ir rūpestingumas. Jie visą gyvenimą skiria mums - jauniems, o mes juos užmirštame. Bet nepagalvojame, kad ir mes senatvėje galime būti užmiršti ir apleisti. Tada iš visos širdies lauktume savo galo, bet ilgai nesulauktume...gyventume kančioj, vienatvėj ir skausme...

Ir visa savo esybe jaustume, kaip VISKAS prabėgo užmarštin ir beprasmybėn.

2010 m. balandžio 24 d., šeštadienis

Kedžiui atminti...

...taip netikėtai ir neplanuotai, parvažiuodami iš Prienų, nusprendėm užsukt į Drąsiaus Kedžio laidotuves. Tiesą pasakius, nesitikėjom to, ką ten pamatėm ir patyrėm. Pilietinio masto reiškinys. Atrodo, žmonės jautė net pilietinę atsakomybę jose sudalyvauti.

kai užsukom į kapines, dar žmonės buvo vos tik pradėję rinktis. Prie šarvojimo salės susidarė eilės. Nu tai mes sumąstėm atsistot į tą eilę, vedančią prie pat Kedžio karsto. Ėjom gėlių išklotu taku...o užrašai ant vainikų...ėjau ir skaičiau..."....jų kruvinos rankos ir mane kankino...". Nors mes neturėjom gėlių, kažkas įbruko mums puoktytę: dalino gėles visiems.. Įėjus į vidų, dar stovint eilėj, iš kažkokio kambariuko išėjo kelios mergaitės...viena iš jų buvo Kedžio duktė. iš pradžių suabejojau, juk niekad per tv nerodė jos veido. bet labai jau panaši į motiną, tik šviesapūkė...Paskui priėjom prie karsto. iš toli matėm, nes aplink karstą buvo foteliai artimiesiems...mačiau lavoną, mėlynom rankom...ir prisiminiau savo brolio mėlynas rankas...daug mėlynesnes...kažkaip jau seniai buvau mačius žmogų karste... O pats Kedys..toks atrodė - dirbtinis. Na pirma mintis tokia šovė į galvą, kad atrodo lyg kokia kaukė uždėta, lyg plaukai priklijuoti...sakau lyg dirbtinis...bet gal ten jis, o gal ir ne...kas čia žino...

Paskui visi žmonės išsirikiavo palei tvoras, padarė lyg tokį garbės kelią Kedžiui...daug žmonių sulipo ant garažų stebėti iš aukštai. daug žurnalistų, kamerų...šūksnių ir ašarų.

kai Kedį nešė mašinos link, jį lydėjo masės žmonių plojimai. Buvom prie pat. Paskui ėjo artimieji ir ta pati mergaitė - duktė.
Ėjom paskui ir žmonių minios tik gausėjo. o prie kapo laukė dar kokie keli tūkstančiai. Plevėsavo vėliavos, spragsėjo fotoaparatai, filmo kameros viską sekė...priėjom netoli kapo - toliau nebuvo įmanoma prasibraut. Negalėjo - žmonės net gėlių nunešt prie pat. Per garsiakalbį buvo sakomos žmonių kalbos: "Drąsiau, mes tęsime tavo žygdarbius". Kai dėjo į duobę karstą - žmonės vėl plojo, ir buvo nesvarbu kitų žmonių šūksniai, kad per laidotuves neplojama. Per garsiakalbį girdėjom kaip pilamos žemės ant karsto...
Aukštai virš žmonių galvų keliavo vainikai, puokštės...žmonės perdavinėjo kitiems gėles, kad padėtų kas nors prie kapo..."tarpininkai" buvome ir mes.

Tu kovojai už teisingumą, dėl jo ir dėl dukrytės paaukojai gyvenimą. Tu sudrebinai pedofilų ir prokurorų-mafijozų pamatus. Tu padėjai pradžią kovai už teisybę...Tūkstančiai žmonių tave palaiko. palaikyk juos visus ir Tu - iš Ten.

Foto: http://www.15min.lt/gallery/show/Drasiaus-Kedzio-laidotuves-10040

2010 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

DORA ir jos "fanaberijos"

Sveiki gyvi :) seniai jau ką bepasakojau :) kad nėra ką :D nebent tik apie Dorą :))

Nors dabar sėdžiu tarp pluošto knygų, bet galvoju, gal ką brūkštelt.

Dora auga. Ir kaip reikiant: vis sunkėja ir sunkėja - jau vos pakeliu :D kai pasiėmėm, buvo tokia mažutė, svėrė 4.5 kg :)) o dabar gal jau netoli 7-8kg :)) Jau ir balsas vis sodrėja, o jau toks garsus, kad net kartais baugu dėl kaimynų :D, jau pamažu jos kailis-pūkas virsta į tikrą kailį :) o jau letenos...storos, didelės...

Pamažu ryškėja jau ir charakteris. Kaip sakant, "fanaberijos" :DDD Ji labai nenori likti viena, visuomet nori būti tarp žmonių. Bet labai greit susitaiko su padėtimi: jei uždarom į koridorių, "paverkia" keletą minučių ir užmiega, arba ima draskyt kokį laikraštį į skutelius :))) kiekvieną dieną jei reikia vis naujo kokio žaislo, daikto, kurį galėtų pagraužti. Jai viskas įdomu: baisiai smalsi ir landi. Viską ji turi apžiūrėt, apuostyt ir apkandžiot - kaip kūdikis - pasaulį pažįsta dantimis :D o jau ką įsikando - sunkiai iškrapštysi :) ką įsikando - tas jau jos! Ir jei bandai atimti - ji iš visų jėgų (o jų turi tikrai nemažai) laikys įsikandus ;)
Bandom ją kažkiek pradėt jau auklėt. Ir nelabai čia mums sekasi.. :)) na, gal dar nėr ko svajot idealaus paklusnumo - jai dar nėra nė 3 mėnesių. Bet ji jau išmokus tam tikrų dalykų: žino savo vardą :D, žino ką reiškia "ateik ateik", "opa", "sėsk" - šitą komandą atlieka tik kartais, kai pati nori :D
Bet kokia ji pasiutus būna! Kai įsiaudrina, tai jos nepagausi bute :D ir jei bandai sustabdyt: pradeda baisiai lot ir urgzt: mat, ką tu čia dar bandai jai nurodinėt! :DDD Ji žino, ką reiškia "ramiai" - kai tai išgirsta ji dar labiau pasiunta ir loja kiek pajėgia :) žodžiu, pyksta baisiausiai ant žodžio "ramiai", kurį lydi ir gestas - rodomas delnas, arba žodžio "FU" išvis nemėgsta, kai taip sakom ir rodom pirštą, kad negalima, tai jį vos pamačius, aploja kiek galėdama taip pat :) tai vat kokios jos fanaberijos :D

Ji pati mieliausia būna kai nori jau miego arba kai kątik pabudus būna. Tada ji tokia švelnutė, rami, apsimiegojusi - gali net paglostyt! :D o taip tai vos įmanoma - kandžiojasi kiek pavyksta... :( matyt, tokis tas augimas :D

Ji labai mėgsta gulėti lovoj. Sakėm, mes ją tikrai neleisim į lovą. bet turbut dažnas to neišvengia: kai šuo išmoksta užšokt ant lovos - jau nebeatsiginsi. tas pats ir su kate. :) na, bet ateity, svajojam, kad kai ūgtels ir bus protingesnė, gal supras, kad negalima ant lovos.. gal :D
bet man KARTAIS patinka, kai ryte apie 8h man miegant Dora pradeda laižyti man žandukus :D Suprask:"Kelkis, aš noriu ėsti!" :)

Jau daug "čiudų' pridirbo ji mums. Ji sugraužė 3 laidus: nuo ausinių, nuo įkroviklio, ir nuo namų paprasto telefono...pusdienį telefonas neveikė... Taip pat ji graužia gumines šliures, kai kurias "tapkes"...o visa kita turi būti slepiama nuo jos: batai, drabužiai - kuo aukštyn :D

Ai dar vienas toks dalykas. Ar jūsų gyvūnėliai turi pravardžių? :D
Dora jau turi begalę: Dorytė, Dorčikas, mažutė, katinėlis, kvailiukė, kleckas, kleckutė, ožka, šikniukė, mižnė-mižniukė, bezdė, kandžiulnininkė, šiukšlininkė.....ir kitos, kurios tam tikroj situacijoj ir tam tikru momentu jai labai pritinka :DDDD




P.S. Sorry už prastas foto.

2010 m. balandžio 20 d., antradienis

reklama....



Sako, mirė žmogus. Nuėjo pas šv. Petrą


i prašos į dangų. Petras įleidė. Visur šviesu, šilta, gerai, visi gieda, meldžias. Teip jam

nuobodu pasidarė. Dangaus grindys stiklinės ir jis mato, kad apačio[je] duoda, trenkia,

grajija, šoka. Stalai valgiais apkrauti, o mergų gražumas. Jis i sako šv. Petrui, kas čia per

salė, kur teip linksma. Šv. Petras paaiškino, kad čia pragaras. Žmogaus dūšia i sako, leisk

mane į pragarą, ten smagiau – danguj labai nuobodu. Petras atrakino dangaus vartus, ale

įspėjo: išeit gali, ale sugrįžt – ne. Žmogaus dūšia sutiko i išėjo. Nuėjo į pragarą, o ten velniai

su šakėm griebė i į smalą. Žmogaus dūšia rėkia, prašos į tą salę, kur muzika, arielka

i mergos. Velniai jam i atsakė: „Čia reklama!“ MŽenkl 87 (Šd).
 
 
Šaltinis: B i r u t ė J A S I Ū N A I T Ė „VELNIO KĖDĖ“ (MITOLOGINIŲ PERSONAŽŲ APLINKA
FRAZEOLOGIJOJE: NAMAI, SODYBA, BAŽNYČIA). B A L T I S T I C A X L I I ( 1 ) 2 0 0 7 8 9 – 1 1 5
 
mintys© Diseñado por: Compartidisimo