Pagyrimas

Ar kada susimąstėt, kiek daug gali reikšti pagyrimas? Kai pagiriat jūs ką nors kitą, ir kai jus pagiria...? Ar mes pagalvojame, kad tai gali iš tikrųjų kartais labai daug ką reikšti.

Labai svarbu karts nuo karto pagirti kitą žmogų, nesvarbu už ką (žinoma, už gerus dalykus :P) - kad ir už kokią nereikšmingą smulkmeną. ir nebūtinai tai turi būti komplimentas už gražią išvaizdą. aišku, moteriai tai yra labai svarbu, bet vyrams taip pat. Tačiau ypatingai svarbūs tampa pagyrimai už kokius nors darbus, pastangas.

Kai žmogus sulaukia pagyrimo kad ir už menkiausią darbelį, jis savyje gali pajusti daugiau pasitikėjimo savimi ir tuo, ką jis daro. Žmogus jaučiasi labiau pakylėtas, o tai be abejo, gali pastūmėti jį ir prie didesnių darbų ;)

Kodėl reikia pagirti kitą žmogų? Aišku, kad ir patys būtume pagirti. Tačiau galima pagirti ir dėl to, kad mums visa tai išeitų į naudą, pavyzdžiui, jeigu vyras labai nenoriai kartais pasivaidena virtuvėje kaip "virėjas" ir nors kartelį išverda tau kavos, būtinai vertėtų jį už tai pagirti ir pasakyti: "Koks tu nuostabus vyras, kad man atnešei kavutės į lovą!!! :)))" Ir ką gi, vyras pasijus pakylėtas ir, manyčiau, dažniau pradėtų nešti kavutę į lovą ;) aišku čia elementariausias pavyzdukas, tačiau pagrindžiantis pagyrimo svarbą ir naudą ne tik kitam žmogui, bet ir sau pačiam. ;)

Taigi buvau pagirta "aukštesnės instancijos" už visai man nepatinkantį dalyką, kurį padariau. Bet už tai kaip paskui skraidžiau ant sparnų :DDD tai tarsi įpūtė manyje naujų vėjų ir didesnio tikėjimo tuo, ką darau ;)

tad nusprendžiau, daugiau girti kitus, nes tai tikrai paveiku ;)

Vėl apie Dorą :)

Dora. Kokia ji jau didelė!

Ji jau beveik 7 mėnesius su mumis. Tikrai tas laikas taip skrenda... :)

Kai buvo mažesnė, tikrai ji buvo daug kvailesnė nei dabar. Dabar irgi kvaila, bet netaip :))) Aišku, kai pagalvoji, kiek galima būtų visko išmokyti šunį ir su juo bendrauti, kone kaip su žmogum, tai kažkaip nerealu atrodo, kad galėtų būti taip ir su Dora...bet kai pagalvoju, kad mano kaime mūsų Pūkis temoka tik komandą  paprašyti ir vietoj sėdėk, jis vis tiek prašys, tai supranti, kad ne tokia apgailėtina ta Dora :))) bet tikrai mūsų fainuolė ganėtinai protinga, o jeigu leisčiau ją dar į mokyklėlę, išvis būtų šaunu, bet...

• Ar gi nepuiku, kai guli sau apsigūzinus pledu minkštai ant sofkutės, o Tv pultas toli toli...ir imi pasakai Dorai "atnešk pultą" ir ji tau su mielu noru atneša (kartais būna ir taip, kad pakeliui pabyra Tv pulto baterijos, bet tai nesvarbu :D )!
• Kartais pagalvoju, kad Dora supranta tikrai nemažai žodžių. Ji žino, ką reiškia žodžiai: miegučio (kad eitų jau miegoti), eik vandenuko (atsigerti), eik ėsti (ir nueina ėsti), nori į lauką? (pradeda šokinėti, nes nori tikrai į lauką), nori pypy? (nori sysiaus :D), pas mane (atbėga pas mane), sėsk, gulk, duok labas, balsas, kur kaulas, kur kamuoliukas, kur šniūras, kur tapkė, kur plaštakė, kur žiurkėnas, kur Kęstas, kur Donce, kur Giedrė, kur Kristė, kur bonka, paimk, imk, atnešk, nešk, ša!, duok bučkį, žaibas!....viskas gerai, gera mergytė... :)
• Smagu, kad kai paklausi, kur kas yra, ji imi tau ir suranda ir atneša! Aišku, kokio Kęsto tai neatneša :D:D  Pvz., šiandien neradau tapkės. Klausiu Doros: kur tapkė? ji vargšė susipainiojo ir pamanė, kad kalbu ne apie tapkę, o plaštakę. Nu panašūs žodžiai :))) ir ieško tos plaštakės žiūrėdama į lubas :) bet paskui parodžiau Dorai kitą savo tapkę ir pasakiau, ieškok. Ji vaikščiojo, uostinėjo ir iš kažkur atnešė man tą kitą tapkę. Nu nuostabi ji :)
• Juokingiausia, kaip Dorai liepi paimti alaus (tuščią) bonką ir ji vargšė nervuojasi, kad negali paimti - niekaip neapžioja, slysta ir nepaima, nervuojasi, draskosi, loja - juk reikia kažkaip paklusti komandai, o vat nepavyksta :D na, bet turim vilties, kad kadanors Dora išmoks atnešti šeimininkui - alaus ;))))

P.S. šiąnakt sapnavau, kad Dora mokėjo skaičiuoti :))) nieko nuostabaus, kai youtubėj prisižiūrėjau, kaip iš tikro šuniukas mokėjo suskaičiuoti, pvs., 4+4 ir sutrepsi letenėle 8 kartus :D

Trumpai apie viską.

Sveiki mielieji, tiek laiko praėjo..netgi visa vasara...ir tiek daug visko buvo, kad sunku aprašyti. o gal ne tiek jau ir daug.


Fainiausia, kad vėl po dviejų metų pertraukos pamačiau savo ispanus, sesę...po dviejų metų...(!)

Taigi - vasara: atostogos, nedarbas, namai, Garliava, Alksninė, Lenkija (Wigry), ispanai, truputis vandens parko malonumų, nežydros jūros, ežerų dumblo, saulės-saulės-saulės (tiksliau - siaubingo karščio!), Ryga, draugų vestuvės, pamergės vaidmuo, gamtos stichijos, šuo, nauji namai.... Viskas sutelpa į šiuos žodžius.

Šią vasarą man labai patiko plaukiojimai laivu mariomis, su draugų būriu ar su artimaisiais. Visiems pabūti kartu. o tai būna labai retai... Net per Kalėdas tai nelabai pavyksta...
 
Dar viena didelė permaina - tai nauji namučiai. Tiesiog gyvenime pasitaiko tokios ribos ar sienos, kurias vis tiek būtina peržengti... tam kad eitum toliau į priekį. O jeigu dar sulauki didelio artimųjų palaikymo ir "pastūmėjimo", tai visai gerai. Todėl ir atsidūrėme čia. man visuomet patinka geros permainos, perestroikos taipsakant, netgi remontai :D bet šįkart norėjau pabėgt nuo visokių remontavimų, bet nepavyko. Ir visgi yra tokių žmonių, kurie savo visus namus nusidažo tamsiai mėlyna spalva! :D taigi. bet vis dėlto gera turėti savo kampelį, kuriame būtų sava tvarka, savi įstatymai.
 

Šiurpus dienos įvykis

Šiandien aš esu visiškai be jėgų. Neįsivaizduoju, kur padėjau tas jėgas...toks jausmas, kad griūčiau ir miegočiau visą dieną...bandžiau,bet neužmigau...nors gulėjau šalia Doros, jaučiau jos šilumą, tikrai traukė prie miego..bet nepavyko...

Šiandien esu viena. Tik su Dora. Visa mano šeimyna išlėkė į Žemaitiją. Buvom su Dora išėję pasivaikščioti, taip nuvargom, kad jau paskui šlepenom koja už kojos...Bet ir prieš pasivaikšiojimą nebuvo man jėgų...nesuprantu...

Kestas pirmai skambino ir papasakojo kraupų įvykį kelionėje link Klaipėdos autostradoj....Jis važiavo 130 km/h normaliai, bet toli pamatė, kad kelio vidury kažkas yra (ar žmogus, ar gyvunas). Tada privažiavus biškį arčiau, pamatė, jog stovi stirna antroj kelio juostoj. Tuo metu jis pristabdė, ir staiga Kęstą pradėjo lenkti mersas... Tikrai važiavo gal apie 140-150 km/h. Ir staiga Kęsto ir Kristinos (sėdėjo priekyje) prieš pat akis mersas ištaškė stirną į gabalus...skrido aplink merso detalės, stirnos kraujas... Visi matė, kaip stirna skrido ore, apsivertė ir nukrito ant žolės...Kęstas sustojo, sustojo ir kitos mašinos pažiūrėti, kaip čia kas nutiko. Merso priekis sudaužytas, sakė, labai labai...o stirna....tiksliau liko pusė stirnos...tokį įvykį palydėjo ašaros....

Visus šis įvykis labai sukrėtė, nes viskas įvyko prieš pat akis...

Na, nežinau, net ką pasakyti...bet kam tai gali nutikti......

Liūtis, braškės ir prisiminimas.

Vakar (birželio 3d.) buvo žiauriai karšta (nuo 30-35 C) - beveik kaip Ispanijoj (pas sesę iki 37 C). Tad, be abejo, laukėm liūties. Kauno mieste žmonės patyrė tikrai nemažai nuostolių...bet, Garliavoje - saugu! :P

Vaizdas pro langą prieš pat liūtį (dar šiek tiek saulelės yra) :)

Į kitą pusę....Artinasi...

labai aptemo....Nu jau poto kai dėjo, tai dėjo lietutis :D Kestas neiškentė ir bėgo į lauką :D pasimėgauti liūtimi... tada ir aš iš paskos...ir kaip buvo smagu ir gera - stovėti apsikabinus po stogu ir stebėti siaučiančią stichiją :) kuri priverčia medžių šakas linkti prie žemės...o mes stovėjom ir klausėm tos stichijos, stengėmės kažką įžiūrėti pro lietaus lašus... Iš tikrųjų tai norėjosi bėgti ant žolės ir pajusti, kaip permirksti iki paskutinio siūlo :D bet kažkaip sulaikė nuostabiai saldžios braškės iš tavo rankų... :*

Prisiminiau viena baisią liūtį, ne uraganą, ten kažkokiu vardu...jis buvo, regis, 2005 m. jei neklystu. Tada mes su "ispanais" keliavom iš Radviliškio į Suvalkiją (kelionė maždaug trunka dažniausiai apie 2  valandas). Tada mes važiavom apie 5 valandas....Prasidėjo uraganas...žiauriai lijo...sugedo mašinos valytuvai..nieko nebuvo matyt, teko prasidarius langą vairuot iškišus kone galvą...tada Marijampolėje vos neatsitrenkėm į ant kelio užvirtusį didžiulį medį - mes jo paprasčiausiai nematėm per blogą orą...tik kai privažiavom arčiau - staigiai dėjom ant stabdžių....tada teko važiuoti per nedidelį miškelį, kurio kelias buvo nusėtas vien medžių šakų...pavažiuoji metrą - eini nusirankiot šakas šakeles nuo kelio, pavažiuoji kitą - vėl...o kai parvažiavom namo - radom prie namų gulintį didžiulį medį...ant kelio..... Kai įėjom į namus, kone apsiverkėm iš laimės, kad sveiki grižom ir plojom mūsų kelionės vairuotojui - Javiui... :*

Šeimyniškas jausmas...

Sveiki gyvi, seniai jums ką bepasakojau...šįkart šiek tiek apie Dorytę - gyvenimo džiaugsmelį :)

Ji vis auga ir didėja, išryškėja jau pamažu jos charakteris, ji truputėlį jau rimtėja, jau mokosi kai ką suprasti, pavyzdžiui, sėsti, būti ramiai, atnešti, gaudyti, opa, ateik ateik ir pan. :)

Aišku, ji nemažai padaro mums visokių nuostolių - bet juk ji mažytė ir jai būtina dūkti - kažką veikti, kažką draskyti ir kandžioti :)

Nors jau jai tuoj bus 4 mėnesiai, ji dar yra maža, turi savo minusų: kartais pradeda ant manęs loti, cypti - ji taip pasiprašo į lauką, tačiau kartais arba aš nespėju ją išvesti, arba ji pati nespėja pasiprašyti ir bedūkdama, bebėgiodama apsisisioja :D Arba nuvedu aš ją į lauką, vaikštom vaikštom - ir nieko, grįžtam - ir še tau padaro...Tačiau jau pamažu supranta, kad geriausia už viską yra laukas, žolė :)

Kadangi ji jau didėja, kartais mudu su Kestu jos jau ir prisibijom :D ypač vėlais vakarais jau kaip ji įsisiautėja! Tiesiog viskas rūksta! Laksto ratais per tuos kambariukus mūsų, o mudu tupim kamputy susitraukę ir bijom kad mūsų neužkabintų, nes jau dantukų aštrumas...

Dra vienas minusas, kad ji mums valgant labai pradeda loti, nors stengiamės, kad ji nematytų mūsų valgant, bet kartais nepavyksta. Reikia pamažu atpratinti prašyti mūsų maisto, tačiau ne visiems širdelės tokios akmeninės būna ir duoda jai nuo stalo - o tai yra labai blogai...

Tačiau kai leidžiu visas dienas kartu su ja pamažu atsiranda toks gilus jausmas gyvūnui, kai jauti, jog jis tampa tavo šeimos nariu...tas jausmas yra tikrai stiprus - jis atsiranda ne tik iš rūpesčio paduoti maisto šuniukui, bet ir iš pasivaikščiojimų kartu, prisiglaudimo prie jo, apsikabinimų...iš švelnių glostymų, kai šuniukas tiesiog mėgaujasi, aprimsta ir gražiai akutėm klapsi kaip prieš miegą...o jei dar tave aplaižo....:)))

Ir nesvarbu tada tampa tokie dalykai, kaip kad Dora rytais sprunka į lovą, greitai čiumpa išmėtytas kojines, šlepetes, nesvarbu, kad ji nulaužė gėlytę, sudraskė mokslų lapus (atseit, kam tu čia mokais :) einam su manim pažaisti!) ... Vis tiek man patinka, kaip ji žiūri į mane, kaip ji ant manęs loja, urzgia :) Man smagu žiūrėti, kaip jai patinka voliotis žolėje, gaudyti skruzdėlytę...kaip jai patina būti balkone ir viską stebėti iš aukštai, aploti varną, tupinčią ant balkono rėmo... :) Man smagu, kad jai patinka, kai aš ją glostau...žaidžiu su ja - va kątik atnešė savo kamuoliuką ir numetė prie manęs - užuomina - žaidžiam! :D Kai jai kas nors nepatinka - ji kandžiojasi arba labai vizgina uodegą ir laižo rankas, kad tik kažko nedaryčiau- pavyzdžiui, kai aš jai bandau pakirpti nagučius - ji baisiai nemėgsta jų kirptis :) taip pat ir šukuotis :)
Bet kaip smagu, kai grižti namo, o ji būna tavęs taip išsiilgus, draskyte drasko duris ir šoka tave visą išlaižyti :) kad net apsisisioja iš laimės :)

Kai matai tokius visokius dalykus, tikrai pradedi jausti tokį šeimynišką jausmą, kiekvieną dieną vis labiau pamilsti tuos dalykus, atsiranda vis gilesnis ryšys tarp tavęs ir šuniuko kaip tarp tavęs ir šeimos nario...

Užmarštin...

Praeitą šeštadienį lydėjau vieną seną močiutę (92m.) į kapines. Ji įsikabino man į parankę ir leidosi, kad jei padėčiau nueiti prie sūnaus kapo. Tas pasivaikščiojimas suvirpino širdį.

Ji pasakė: "Tubūt jau paskutinį kartą pati ateinu į kapines". Žiūrėjau į ją ir supratau, kaip visas jos gyvenimas nuėjo į užmarštį. Viskas tiesiog sutrupėjo į neapčiuopiamus fragmentus, dulkes: šeima, vyras, sūnus, darbai, namai... Supratau, kad gyvenime esi tikrai TIK DULKĖ... Viskas praeina, ištirpsta, viskas taip trapu... Visas gyvenimas tampa tiesiog - prarastimi...

Tos močiutės likimas labai sunkus. Ji pergyveno karą, daug nelaimių ir netekčių. Bet buvo stipri: būdama 33-metų našlė užaugino tris sūnus, vieną iš jų, jau užaugintą, aprūpintą nutrenkė žaibas. Tada ji visą save atidavė kitiems sūnums, kurie ją šiandien - pamiršo, apleido. Turbūt vien dėl to, kaip ji pati sako: "kad Dievulis mane pamiršo".

Nemylimi yra seni žmonės. Jiems jaučiama apatija, gailestis, šleikštulys, pyktis. Retai - pagarba ir rūpestingumas. Jie visą gyvenimą skiria mums - jauniems, o mes juos užmirštame. Bet nepagalvojame, kad ir mes senatvėje galime būti užmiršti ir apleisti. Tada iš visos širdies lauktume savo galo, bet ilgai nesulauktume...gyventume kančioj, vienatvėj ir skausme...

Ir visa savo esybe jaustume, kaip VISKAS prabėgo užmarštin ir beprasmybėn.

DORA ir jos "fanaberijos"

Sveiki gyvi :) seniai jau ką bepasakojau :) kad nėra ką :D nebent tik apie Dorą :))

Nors dabar sėdžiu tarp pluošto knygų, bet galvoju, gal ką brūkštelt.

Dora auga. Ir kaip reikiant: vis sunkėja ir sunkėja - jau vos pakeliu :D kai pasiėmėm, buvo tokia mažutė, svėrė 4.5 kg :)) o dabar gal jau netoli 7-8kg :)) Jau ir balsas vis sodrėja, o jau toks garsus, kad net kartais baugu dėl kaimynų :D, jau pamažu jos kailis-pūkas virsta į tikrą kailį :) o jau letenos...storos, didelės...

Pamažu ryškėja jau ir charakteris. Kaip sakant, "fanaberijos" :DDD Ji labai nenori likti viena, visuomet nori būti tarp žmonių. Bet labai greit susitaiko su padėtimi: jei uždarom į koridorių, "paverkia" keletą minučių ir užmiega, arba ima draskyt kokį laikraštį į skutelius :))) kiekvieną dieną jei reikia vis naujo kokio žaislo, daikto, kurį galėtų pagraužti. Jai viskas įdomu: baisiai smalsi ir landi. Viską ji turi apžiūrėt, apuostyt ir apkandžiot - kaip kūdikis - pasaulį pažįsta dantimis :D o jau ką įsikando - sunkiai iškrapštysi :) ką įsikando - tas jau jos! Ir jei bandai atimti - ji iš visų jėgų (o jų turi tikrai nemažai) laikys įsikandus ;)
Bandom ją kažkiek pradėt jau auklėt. Ir nelabai čia mums sekasi.. :)) na, gal dar nėr ko svajot idealaus paklusnumo - jai dar nėra nė 3 mėnesių. Bet ji jau išmokus tam tikrų dalykų: žino savo vardą :D, žino ką reiškia "ateik ateik", "opa", "sėsk" - šitą komandą atlieka tik kartais, kai pati nori :D
Bet kokia ji pasiutus būna! Kai įsiaudrina, tai jos nepagausi bute :D ir jei bandai sustabdyt: pradeda baisiai lot ir urgzt: mat, ką tu čia dar bandai jai nurodinėt! :DDD Ji žino, ką reiškia "ramiai" - kai tai išgirsta ji dar labiau pasiunta ir loja kiek pajėgia :) žodžiu, pyksta baisiausiai ant žodžio "ramiai", kurį lydi ir gestas - rodomas delnas, arba žodžio "FU" išvis nemėgsta, kai taip sakom ir rodom pirštą, kad negalima, tai jį vos pamačius, aploja kiek galėdama taip pat :) tai vat kokios jos fanaberijos :D

Ji pati mieliausia būna kai nori jau miego arba kai kątik pabudus būna. Tada ji tokia švelnutė, rami, apsimiegojusi - gali net paglostyt! :D o taip tai vos įmanoma - kandžiojasi kiek pavyksta... :( matyt, tokis tas augimas :D

Ji labai mėgsta gulėti lovoj. Sakėm, mes ją tikrai neleisim į lovą. bet turbut dažnas to neišvengia: kai šuo išmoksta užšokt ant lovos - jau nebeatsiginsi. tas pats ir su kate. :) na, bet ateity, svajojam, kad kai ūgtels ir bus protingesnė, gal supras, kad negalima ant lovos.. gal :D
bet man KARTAIS patinka, kai ryte apie 8h man miegant Dora pradeda laižyti man žandukus :D Suprask:"Kelkis, aš noriu ėsti!" :)

Jau daug "čiudų' pridirbo ji mums. Ji sugraužė 3 laidus: nuo ausinių, nuo įkroviklio, ir nuo namų paprasto telefono...pusdienį telefonas neveikė... Taip pat ji graužia gumines šliures, kai kurias "tapkes"...o visa kita turi būti slepiama nuo jos: batai, drabužiai - kuo aukštyn :D

Ai dar vienas toks dalykas. Ar jūsų gyvūnėliai turi pravardžių? :D
Dora jau turi begalę: Dorytė, Dorčikas, mažutė, katinėlis, kvailiukė, kleckas, kleckutė, ožka, šikniukė, mižnė-mižniukė, bezdė, kandžiulnininkė, šiukšlininkė.....ir kitos, kurios tam tikroj situacijoj ir tam tikru momentu jai labai pritinka :DDDD

P.S. Sorry už prastas foto.

Savaitė kaime

Buvau atsijungus nuo pasaulio. Ir dar išsikrovė abu telefonai, o kroviklių neturėjau.. Kaip tyčiau - prieš šventes :))) Ačiū visiems už sveikinimus! Ir Jums mielieji, tegu kiaušiukai atneša naujų jėgų, naujų įkvėpimo šaltinių mokslams ir darbams ;)

O aš svečiavausi kaime. Pailsėjau, atsipalaidavau nuo visko. Dirbau...
Man patinka grėboti lapus. Vaikščioti sprogstančia pieva, užuosti žemės kvapą. Pavasarį ir rudenį žemė labai kvepia. Tikrai. Tokia gaivuma...na nenusakomas jausmas...ką jauti...ne visi gali tai suprasti....

Viską papildė ir į tėvų namus įnešė nemažai juoko (taip pat ir nervų :)))) Dora. Taigi turim šuniuką. Trokštamą labradorą ;)

Iš pradžių buvo sunku ją perprasti, bet db jau beveik susikalbu su ja :))) Bet kokia ji išdykus! Tikra patrakėlė :D aš visiems sakau: išjudins ji visus :D Kęstą privertė pajudėt ir pabėgiot po kambarius :DDD

Ir nesunkūs tie vargeliai, jei myli šunį. Ir nesvarbu, kad Dora jau spėjo ir laidą nukąsti, ir gėles mamos apkandžioti... kaip sakoma, viską atperka šuns meilė. Čia vėlgi, kas nemėgsta gyvunėlių, to nesupras :)

šeimos pagausėjimas :)

Paskutiniu metu vis labiau sustiprėjo noras padidinti mūsų šeimą :)

Vakar jau močiutę išgąsdinom - prašėm, ar galime padidinti šeimos gretas :) ir mamų nuomonių išklausėm :)))

Tai dabar didžiausia dilema tapo tas klausimas - reikia ar nereikia? Dabar???

Apmąstėm visokius pliusus ir minusus, už ir prieš. Ir aišku iš aplinkinių - beveik šimtaprocentinis prieš. Bet mes šito šeimos nario laukiam jau ilgai, jau seniai apie jį svajojam.... O dabar pasitaikė galimybė visa tai įgyvendinti. Yra proga. Juk reikia gyvenime išnaudoti visas progas, ar ne taip? Nu gal kartais ir ne. Bet jei negali miegoti ir vien tik apie tai galvoji, manau, kad reikėtų :)))

Taigi mes galvojam auginti augintinį :)))).  Manau, jog jis atneš malonių rūpesčių, pagyvins visus namus :))))  Ar ir jūs prieštarautumėt, jei pas mus apsigyventų nuostabus keturkojis šuniukas??? :DDDD

Labradoro retriveris. Ne kitoks. Ir mes nesivaikom jokių madų, jei kam pasirodytų. Tiesiog jie man atrodo nuostabūs šunys, tikras šeimos narys, kitokio aš neįsivaizduoju :))

Tai vat, padėkit apsispręst ir išspręst šią dilemą - auginti ar neauginti šuniuką.... :)

Sutapimai

Kažkas vyksta su mano sapnais.

Prieš kelias dienas sapnavau mamą. Kad jai pakilo temperatūra iki 42 C. Baisiai persigandus bandžiau iškviesti greitąją. Nepavyko. Po dienos kitos papasakojau sapną mamai. Jai iš tikrųjų buvo pakilusi temperatūra. 38 C. Ir tik vieną vakarą. Kažkoks keista telepatinė nuojauta. Iš pasąmonės gelmių.

O šiandien man Kęsto močiutė pareiškė: "Žinai, aš tuoj mirsiu! Mano gyvenimo kelias baigiasi!". Jomajo....tokie žodžiai po mano šiąnaktinio sapno...nugi sapnavau močiutę, kad ją vežėm į ligoninę. Skubiai...Malėmės po ligoninę... Bet kažko neradom. Pačios močiutės lyg ir nemačiau. Bet tikrai ją vežėm į ligoninę.

Taigi šiandien ji dar sako, kokie sutapimai. Ji sapnavo keliuką, purviną, dumblėtą, siaurą...juo važiavo į Klaipėdą. Ir tas kelias staiga pasibaigė. Močiutė tapo maža mergaite ir ją kažkas pabučiavo lyg atsisveikinant. Tavo kelias baigiasi. O dar ta ligoninė.

Na, aš nenoriu čia kažko pranašauti. Nors nekartą įsitikinau savo sapnų magija... Bet geriau jos nebūtų.

Vandens parko malonumai, arba (anti)reklama

Pirmas vasario savaitgalis buvo toks tikrai įvairus. Šeštadienį pralakstėm dėl visokių reikalų. Iš kur pas mus tiek daug reikalų? Kaip pas kokius verslininkus :)))

O man svarbu pasivažinėt :DDD

O vat sekmadienį, kaip bebūtų keista, su tėvais buvom Druskininkų vandens parke. Kodėl keista??? Dėl to, kad su tėvais jaunimas buvo? O gal dėl to, kad retai kur mamos išvažiuoja pasilepinti?

Aišku, antroji priežastis.

Kažkaip užsienyje ryškesnis tėvų-vaikų santykių palaikymas. Kelionės, laisvalaikio leidimas, darbas, mokslas - labai dažnai kartu. Gal pas mus trūksta viso to...todėl reikia vaikams parodyti šiek tiek iniciatyvos ir pabūti su tėvais, imti su jais ir išlėkti kur. Pvz, į vandens parką. Nors tėveliai ir pasilepina vandens parko, Europa Royale viešbučio malonumais, bet vieni. Tikrai, matydami rečiau savo vaikus, jie labiau norėtų su jais dažniau pabūti kartu ir pasimėgauti tokiom pramogom - kartu!

 Tad buvom visi kartu, visa šeima :)

 Dėl vandens parko. Aš pamėgau Druskininkų tą parką. Ten daugiau gal visko nei Vichy. O dar ir viešbutis čia pat. Jei arčiau jis būtų, turbūt dažniau ten lankyčiaus :)

Nors apie jį teko visko girdėti. Baisių dalykų. Žmonės ne tik susibraižo, pargriūna, susilaužo kojas ar rankas, bet ir nusileidžia nuo "kalniukų" be triusikėlių :))) (joke). Bet buvo toks atvejis, kai pažįstamos mama nusileido nuo kalniuko - su sulaužytu žandikauliu. Nuo juodo, su lemputėm ir žvaigždutėm "kalnelio". Gal dėl to įgijau baimę jau nebečiuožti... :(

Bet visa kita - vien malonumas :) Paprasčiausiai reikia saugotis, nebėgioti, laikytis taisyklių ir viskas bus gerai. Svarbiausia gera nuotaika, kad grįžtum iš parko pailsėjęs ir atsipalaidavęs :) Ir nebūtina mokėti plaukti :))))

Įdomiausia, kai lauke -12 C šalčio, o tu sėdi kubile tarp burbuliukų, ir apšerkšnija tavo blakstienos, plaukai...:))

Iki greito susitikimo - vandens parke! Vėl :DDDD

Mielai anytai :)

Vakar buvo labai idomi diena. Visų pirma - darbinga. Atvariusi į Kęsto mamos butą - šeimininkavau :)) Sutvarkiau beveik visą butą - šveičiau, valiau, mazgojau :DDD Kadangi man tai - vienas malonumas, tai ir rezultatas geras :)))

Be abejo, visa tai ir ne tik - Kęsto mamos gimtadienio proga. Nusprendėm jai staigmeną padaryt, kai ji sugrįš vėlų vakarą. Ir padarėm :))

Sutvarkius kambarėlius, bandžiau antrą kartą gyvenimą daryti vištieną. Kiniškai! Ar kinietiškai :)) Labai bijojau, kad nesigaus... Terliojaus su meile, galvodama, kad tik patiktų anytai...

Tačiau gavosi - nuostabiai skaniai :))) net pati save nustebinau :DDDD beveik kaip pirmą kartą :DDD nors net nežinau, kurį kartą vištiena buvo skaniausia :) Štai čia receptas.

Dar padariau ir mišrainės. Tokios pikantiškos gan :))

Padengėm gražiai stalą, padėjom gėlių, šampano ir didžiulę dėžę, kurią užvakar pakavau :)))

Mamos reakcija - su ašarom :)))) Po sunkių, nervingų darbų - tikras atsipalaidavimas. Ji nustebo ne tik dėl televizoriaus, bet ir dėl mano vištytės :))))) Visi ją rijom besilaižydami :DDD

Kartais pagalvoji, kad žmogui tiek nedaug reikia, kad jį pradžiugintum.

Nebūtinai dovanoti televizorių. Nebūtinai gimtadienio proga.

Gali šiokią dieną imt ir padaryt vakarienę.

Aišku, nuostabią!

Vėl gimtadienis.. :))

Ši savaitė - praeitos savaitės atomazga. Ir vėl turėsim gimtadienį :D ir jau šį rytą net nepapusryčiavus suvyniojau dovaną :)))

Spėkit ką???!!! :)))

Ogi televizorių :DDDDD

LCD! :)))

Naujutėlaitis, kvepiantis...:) Na, tokios dovanos retai pasitaiko...ypač įteikti kitiems :DDD

didžiausia iki šiol dovana turbūt buvo - drūžba :)))))) , kurią teko įteikti.

O dabar - telikas :)) o kada aš (na, gerai mudu, Kęstuti)

sulauksim tokios dovanėlės?? :DDDD

Jau dabar žiūriu į mūsų tą griozdą tv. Jis man tiek daug vietos užima..jam vos keli metukai, o greit jį teks pakeist, mat nebus paprastosios televizijos... Kodėl žmogui, paprastam Lietuvos piliečiui nepaliekama teisė rinktis??? Rinktis paprastą ar skaitmeninę tv??? Juk turi būti tokia teisė. O dabar jos - nė kvapo. Neliks po metų. Ir visi senukai vargais negalais turės pasikeisti savo tarybinį teliką ar kitokią atgyveną, bet mylimą, prie kurios pripratę ne vieną dešimtį?? Arba pirktis kažkokias skaitmenines dėžes, nesuvokiamas paprastam žmogučiui, gyvenančiam šiame technologijų pasaulyje, nors daugumos jų, tikriausiai, gyvenimas sustojo...prieš tris dešimtis metų...kurie nesuvokia tokių progresų...bet gal čia nėra didžioji bėda. Bėda - kad visa tai kainuoja, ypač brangiai kainuoja vargšams pensininkams, kuriuos ir taip baigia išmelžti. Gaila man jų. Jiems telikas - vienintelė dėžutė supanti su pasauliu... Žinant tai, bus stengiamasi visai išmelžti iki paskutinio cento...

O kur man reiks dėti seną tv??? Beveik naują??? Išmest? Ar pirkt tą dėžutę stebuklingą...žodžiu...

Panacėja, arba juoko galia

Ar dažnai juokiatės? Taip, kad ašaros trykštų??? :)))

Iš visos širdies, natūraliai ir nesustabdomai???

Kad net pilvą kutena???

Juokas - vienas nuostabiausių dalykų žmogaus gyvenime...

Oj, Kęstuk, ačiū tau už kiekvieną šypseną :*

P.S. Tavo žemaitiškos kalbos nerealios :))))))))

Šis vaistas praskaidrina mūsų gyvenimą, nuspalvina bendravimą kitomis spalvomis. Dėl jo žmonės tampa artimesni ir sveikesni. Jo vardas – juokas, kvatojimas ir užkrečiama gera nuotaika.

Juokdamiesi galime atitrūkti nuo mus slegiančių problemų, sustiprinti tarpusavio santykius, sukurti teigiamą emocinį klimatą ir netgi pagerinti sveikatą.

Juokas – tai vienas maloniausių patyrimų bendraujant, juokdamiesi gauname teigiamų emocijų ir jomis „vaišiname“ kitus. Juokas tai užslėpta kalba, kurios paskirtis – stiprinti tarpusavio santykius. Kuo daugiau juokiamės, tuo stipresnis ryšys tarp žmonių.

Juokdamiesi tarsi sugrįžtame į vaikystę, tampame spontaniškesni, atviresni ir mažiau ginybiški.

Daugiausia juokiasi vaikai. Jie vidutiniškai juokiasi 400 kartų per dieną, suaugusieji – tik 15 kartų.

Tyrimais įrodyta, kad juokas stiprina sveikatą. Ne veltui sakoma, kad geriausias vaistas nuo visų ligų yra juokas. Jis atpalaiduoja raumenis, sustiprina imuninę sistemą, padidina širdies ritmą, skatina apytaką, prisotina kraują deguonies, „masažuoja“ gyvybinius organus, padeda virškinti, stimuliuoja smegenų veiklą. Jis pagerina mūsų savijautą: sumažina depresijos požymius, stresą, skausmą, padidina savivertę. Įdomu, kad dirbtinis juokas turi panašų poveikį sveikatai, kaip ir tikras juokas.

Tai – pigiausias ir efektyviausias receptas laimingo gyvenimo link.

Šaltinis: http://mintys.lt/

18-metė su 6 metų patirtim?

Su Gimtadieniu, Giedrute! :)))

taigi šiandien dar vieneriais meteliais, kaip sakant, pasenau. Anksčiau man atrodė, kad toks skaičius - 24 - dar toli toli...ir kad kai tiek sulauksiu būsiu tikrai protinga, daug patyrusi, turinti darbą, vaikų.... :)))) tokią aš save įsivaizdavau būdama gal 13-kos.

Bet deja, dabar jaučiuosi gal net kvailesnė :DDDD

ir kai pagalvoju, apie frazę - "18-metė su 6 metų patirtim", kyla klausimas, kokia toji mano patirtis?? ką aš išgyvenau tokio, ką aš padariau tokio, kad galėčiau sakyti, taip, aš tiek daug jau patyriau! Bet - Nieko. Tik truputį - mokslų kartėlio, santuokos kasdienybės ir ...gal viskas?

O per tiek metų galima tieeeeeek dauuuuuuuuuuug visko nuveikti, patirti, išgyventi... tiek daug visko norisi...kažkodėl labiausiai - keliauti, mokėti daugybę užsienio kalbų ir pažinti pasaulį. Manau, iš to ir susideda žmogaus patirtis. Ne tik iš kasdienių darbų, mokslų, širdies išgyvenimų.

Bet žmogaus pažinimo galios - ribotos......

Laukimas...

Man buvo 4 metukai. Prisimenu, kai brolis parnešė juodą didelį šunį. Aš jo taip bijojau...nes jis buvo toks milžiniškas. Tada brolis su šuniu išlindo iš vonios. Prisimenu juodą blizgantį šuns kailį. ir skarelę ant galvos :))) 

Kai buvo man 6 metukai brolis skubėjo kažkur išeiti...

- Išvažiuoju, greit grįšiu!!! Parvešiu tau barbę! :)

Brolis negrįžo ir neparvežė barbės.

Tai jo paskutiniai žodžiai man.
Ir aš tikiu, kad jie yra magiški.

Kaip ir kiekvienas žodis.

Paskutinis.
Aš vis dar laukiu brolio...bet ne barbės...

2009-ųjų apžvalga

Sveiki sulaukę Naujųjų Metų :)

ir kuom jie taip nauji, a??? pasikeitė skaičiukas. daugiau nieko. sesija...  vėl ta pati rutina, tie patys darbai, mokslai, žmonės. viskas liks tas pats. žiūrėsim, ką skirs naujo jau tie metai Tigro...

O 2009-ųjų apžvalga tokia:

• 
  
  sausį dalyvavau savo brolio gimtadienyje. Pirmą kartą pamačiau jo sūnų. Labai tikiuos, kad nepaskutinį. Šie metai davė man pažinti, praplėsti savo giminės ratą, kuris toks menkas... Artimų žmonių pažintis - stiprus įvykis, tikiuosi 2010-aisiais bus stiprinamas tas ryšys...
  
  

• 
  
  atradau Druskininkų parką su draugais :)) pamėgau jį jau vien dėlto, kad galima mėgautis vandens malonumais ir iškart krist į lovą :)) nakvynė, viešbutukas - puikiai tinka atsipalaiduoti.
  
  

• 
  
  vaikščiojau į univerinę praktiką :)) nebloga patirtis kuriant, rašant, tvarkant tekstus. Gaila, kol kas niekur nepratęsta ir nepratęsiama...nepuoselėjama..dėkui krizei... o šiaip sėkmės linkiu mano praktikos verslo portalui! ;) o 2010-aisiais tikiuosi, kad toji įgyta praktika kaip nors pasitarnaus kokiam darbe...
  
  
• 
  
  Velykas švenčiau žemaitiškai Žemaitijoj :) tarp gausybės žmonių ir kiaušinių :) fainiausia, kai visi užsiropštėm ant kombaino :DD
  
  

• 
  
  smagu, kad nereikėjo vaikščioti į univerą, nebuvo kolių, paskaitų ir t.t. Bet užtat buvo nervų alinimas dėl bakalaurinio darbo. pratryniau visas kambario sienas, palangę, stalą ir Kęsto kompą. Vargšas - skundėsi, kad savo kompo beveik nematė. Dabar taip pat :DDDD
  
  

• 
  
  Žiauriausia būdavo tada, kai už lango čirkšdavo paukščiukai, spindėjo gėlytės pievoje po langu, o aš kūriau savo sapaliones apie reklamos poveikį žmogui. Gyvenau retorikos rėmuose. Banalybėse. Strese. Bet vėliau:
  
  

• 
  
  nerealusis BBD balius :DDDD  visada prisiminsiu tokius mūsų atsipalaidavimus :PPP 2010-aisias tikiuosi bus tokių balių daugiau :PP be ribų :DDD
  
  

• 
  
  Buvau diplomuota! Filologijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Po keturių studentavimo metų. Nu gerai, studijavimo :))) tų metų apžvalgai reikėtų nemažai popieriaus aprašyti :)) dabar, kai jau viskas praėjo, pagalvoju, kad tai buvo tiesiog menkniekis - bakalauro gynimas ir pan. tik rašymas daug jėgų atėmė, bet visa kita - tikras niekis, kaip 12 klasės egzaminai :))) o tada kaip buvo baisu :DD kai viskas praeina - tampa tokiu paprastu dalyku. viskas nublanksta prieš ateities darbus, dabar - magistrinį :)
  
  

• 
  
   prasidėjo atostogų maratonas :) pajūris pajūris pajūris. aišku - tai ne Ispanija, bet visvien neblogai :) dalyvavom jūros šventėj - aš nebuvau niekad buvus... įspūdingi tie laivai ;) šiaip poilsio tikrai daug buvo. visą vasarą :DDD
  
  

• 
  
   rudeniop įstojau į KTU :) į nemokamą 10 vietą :DDDD bet pavėlavau 5 min nunešti dokumentus ir fakulteto dekanė, tiesiogine to žodžio prasme, užtrenkė duris man po nosim. nors buvau sukėlus visokius profesorius ant kojų, bet deja...ir jiems užtrenkė. pagalvojau, kokia demonė, o ne dekanė čia dirba! Nu tai ką, aišku, priglaudė mane VUKHF :DDD  Vėl tos pačios auditorijos, tie patys dėstytojai, tos pačios raudonos plytos...
  
  

• 
  
  Pirmą kartą dalyvavau vestuvėse :))) nes teko dalyvaut tik savo :))) nu dar ispaniškose vestuvėse, bet ne lietuviškose ;)) todėl - tai naujas nuotykis man :DDD
  
  

• 
  
   per visą magistro pirmą pusmetį galima sakyti nieko naujo, nieko gero neišmokau, nesužinojau. Paskaitų beveik nebuvo. Tokių magistro studijų turbūt niekur nėra :) Viskas taip paviršutiniška, patys dėstytojai net abejingi kažką dėstyt, kažkokie nemotyvuoti...gal dėl tos problemos - fakulteto uždarymo grėsmės... Na žodžiu nerimtos studijos. tik tiek. už tokias nė už ką nevertėtų mokėti 8000 ar kiek ten tų Lt... :)) guodžia tai, kad bent jau nemokamas tas mokslas. kažkaip net neverta stengtis - vis tiek nereikės mokėt, o į stipendiją neverta net pretenduot. svarbiausia - turėt nemažiau 5. Tad kokios čia studijos??? :DDD
  
  
• 
  
   Įsidarbinau. Vėl tame pačiame darbe kur dirbau antrame kurse :))) buvo smagu - nauji žmonės, nauji projektai (apie darbą - jau rašiau). Bet tik dviem mėnesiams. Kaip bakalaurantei - tai puikus darbas, kaip magistrantei - gal nlb :))) jau reikia rimtesnio darbo, nors ir už šitą neblogai mokėjo :))) na, paskui - ir vėl bedarbė studentė. Iki šiol. Tikiuosi 2010-aisias baigsis bedarbės statusas... bet abejoju...
  
  

(2007-ieji)

• 
  
   Užtat vyras gavo darbą. Įdomų. Po metų pertraukos. Nuostabu! Galvoju, kad ruduo - kažkoks perspektyvesnis tais metais buvo... Pagaliau vėl vyras jaučiasi kaip "baltas žmogus" :DDD gyvenimas jau įgauna prasmę.
  
  
• 
  
   Na ir šventės. Tarp daug žmonių, draugų, dovanų. Gal ir jautėsi tas krizinis šešėlis, bet vis tiek smagiai praėjo. Smagiai užsibaigia metai ir prasideda kiti. Į kuriuos tiek dedama vilčių, lūkesčių, svajonių... tik neaišku, ką jie atneš. Belieka remtis horoskopais :)))) o po metų vėl daryt apžvalgą ir žiūrėt, ar teisūs horoskopai, ar ne :DDD
  
  

Sėkmingų ir prasmingų Tigro Metų! ;))

Kaltos Kalėdos ar požiūris

Ar jaučiat, kaip greitai laikas bėga??? Man gruodis skriste praskrido...paskutinė savaitė į univerą...tuoj šventės...o aš vis jaučiuos stovinti vietoj. Visiškai nekrutu.Su mokslais. Man išvis juokingiausia, kad per šį pusmetį terašėm vienintelį kolį. O egzų bus gal du :D Nerimtas nerimtas man tas mokslas.


Kažkaip niekas nejuda į priekį, joks namų darbas :)) Kodėl? Kas kaltas? Čia kalta aplinka! :)) Juk mintys vien tik apie šventes! :))
 
Kai išlendu į miestą - ten masiškai verda gyvenimas. Visi tik perka perka perka. Visi dabar tuo gyvena! Net jei kainos užkeltos ir atseit akcija, vis tiek perka :)) Ir aš pirksiu. Tik nežinau ką. O originalių idėjų dovanoms, Kalėdoms - šnipštas.

Taigi aš vis stoviu vietoje. Ir su šventinėm dovanom :(
Kalėdos nekaltos.

Kažkaip jaučiu, kad pesimistiški mano užrašai, mintys, ane? O juk mūsų dievobaimingoji dėstytoja taip sakė, kad reikia visur įžvelgti teigiamas puses. Bet ji teisi.

Teigiamas požiūris:

Nesiseka padaryti namų darbų - gal kas nors kitas padarys už tave?

Nežinai, ar gerai padarei užduotį - svarbiausia - nepaliks skolos!?

Nežinai, ką padovanoti artimiesiems - svarbiausia, kad tu gausi tai, ką nori?!

Neturi darbo, neturi pinigų, esi išlaikoma - svarbiausia, šalia esantis žmogus dirba!?

Ant tavęs pyksta močiutė - gerai, kad ta močiutė ne tavo...:))

Kaltas yra mano požiūris. Reik pamažu išmokt į viską žvelgt iš teigiamos pusės. Bet kažkaip naglai čia viskas atrodo... :D

prisimenant vaikyste.. :)

Šiandien, pabudus puse šešių ryto, pamačiau baltą vaizdą už lango! Prisnigo, ir iškart kažkodėl imi jausti Kaldėdas, prisiminti, kaip vaikystėje pėdinau 3 km i mokyklą, girgždant sniegui... o eidavom ne keliu (nes jis būdavo visiškai užpustytas keliais metrais sniego, ir niekas nesiruošdavo to kelio nuvalyti kelias dienas :) ), mes kulniuodavom sniego kalnų pakraščiais :D dabar žiemos kitokios...iš studentiškų žiemų prisimenu tik vieną atvejį - kai į dėdes A. Ružės egzaminą atėjau apšerkšnijusiom blakstienom, nes tada buvo 30 C šalčio... :))))

Na, o šiandien gavau nemažą sniego gniūžtę...nuo 80-metės!!!! :))) močiutė mane "pakrikštijo" su pirmu sniegu, mesdama į mane didelę sniego gniūžtę... :))) ir pabėgo, kad pati negautų!!! :D:D

Tai vat taip būna..prisimenant vaikystę.... :)