Vėl apie Dorą :)

Dora. Kokia ji jau didelė!

Ji jau beveik 7 mėnesius su mumis. Tikrai tas laikas taip skrenda... :)

Kai buvo mažesnė, tikrai ji buvo daug kvailesnė nei dabar. Dabar irgi kvaila, bet netaip :))) Aišku, kai pagalvoji, kiek galima būtų visko išmokyti šunį ir su juo bendrauti, kone kaip su žmogum, tai kažkaip nerealu atrodo, kad galėtų būti taip ir su Dora...bet kai pagalvoju, kad mano kaime mūsų Pūkis temoka tik komandą  paprašyti ir vietoj sėdėk, jis vis tiek prašys, tai supranti, kad ne tokia apgailėtina ta Dora :))) bet tikrai mūsų fainuolė ganėtinai protinga, o jeigu leisčiau ją dar į mokyklėlę, išvis būtų šaunu, bet...

• Ar gi nepuiku, kai guli sau apsigūzinus pledu minkštai ant sofkutės, o Tv pultas toli toli...ir imi pasakai Dorai "atnešk pultą" ir ji tau su mielu noru atneša (kartais būna ir taip, kad pakeliui pabyra Tv pulto baterijos, bet tai nesvarbu :D )!
• Kartais pagalvoju, kad Dora supranta tikrai nemažai žodžių. Ji žino, ką reiškia žodžiai: miegučio (kad eitų jau miegoti), eik vandenuko (atsigerti), eik ėsti (ir nueina ėsti), nori į lauką? (pradeda šokinėti, nes nori tikrai į lauką), nori pypy? (nori sysiaus :D), pas mane (atbėga pas mane), sėsk, gulk, duok labas, balsas, kur kaulas, kur kamuoliukas, kur šniūras, kur tapkė, kur plaštakė, kur žiurkėnas, kur Kęstas, kur Donce, kur Giedrė, kur Kristė, kur bonka, paimk, imk, atnešk, nešk, ša!, duok bučkį, žaibas!....viskas gerai, gera mergytė... :)
• Smagu, kad kai paklausi, kur kas yra, ji imi tau ir suranda ir atneša! Aišku, kokio Kęsto tai neatneša :D:D  Pvz., šiandien neradau tapkės. Klausiu Doros: kur tapkė? ji vargšė susipainiojo ir pamanė, kad kalbu ne apie tapkę, o plaštakę. Nu panašūs žodžiai :))) ir ieško tos plaštakės žiūrėdama į lubas :) bet paskui parodžiau Dorai kitą savo tapkę ir pasakiau, ieškok. Ji vaikščiojo, uostinėjo ir iš kažkur atnešė man tą kitą tapkę. Nu nuostabi ji :)
• Juokingiausia, kaip Dorai liepi paimti alaus (tuščią) bonką ir ji vargšė nervuojasi, kad negali paimti - niekaip neapžioja, slysta ir nepaima, nervuojasi, draskosi, loja - juk reikia kažkaip paklusti komandai, o vat nepavyksta :D na, bet turim vilties, kad kadanors Dora išmoks atnešti šeimininkui - alaus ;))))

P.S. šiąnakt sapnavau, kad Dora mokėjo skaičiuoti :))) nieko nuostabaus, kai youtubėj prisižiūrėjau, kaip iš tikro šuniukas mokėjo suskaičiuoti, pvs., 4+4 ir sutrepsi letenėle 8 kartus :D

Trumpai apie viską.

Sveiki mielieji, tiek laiko praėjo..netgi visa vasara...ir tiek daug visko buvo, kad sunku aprašyti. o gal ne tiek jau ir daug.


Fainiausia, kad vėl po dviejų metų pertraukos pamačiau savo ispanus, sesę...po dviejų metų...(!)

Taigi - vasara: atostogos, nedarbas, namai, Garliava, Alksninė, Lenkija (Wigry), ispanai, truputis vandens parko malonumų, nežydros jūros, ežerų dumblo, saulės-saulės-saulės (tiksliau - siaubingo karščio!), Ryga, draugų vestuvės, pamergės vaidmuo, gamtos stichijos, šuo, nauji namai.... Viskas sutelpa į šiuos žodžius.

Šią vasarą man labai patiko plaukiojimai laivu mariomis, su draugų būriu ar su artimaisiais. Visiems pabūti kartu. o tai būna labai retai... Net per Kalėdas tai nelabai pavyksta...
 
Dar viena didelė permaina - tai nauji namučiai. Tiesiog gyvenime pasitaiko tokios ribos ar sienos, kurias vis tiek būtina peržengti... tam kad eitum toliau į priekį. O jeigu dar sulauki didelio artimųjų palaikymo ir "pastūmėjimo", tai visai gerai. Todėl ir atsidūrėme čia. man visuomet patinka geros permainos, perestroikos taipsakant, netgi remontai :D bet šįkart norėjau pabėgt nuo visokių remontavimų, bet nepavyko. Ir visgi yra tokių žmonių, kurie savo visus namus nusidažo tamsiai mėlyna spalva! :D taigi. bet vis dėlto gera turėti savo kampelį, kuriame būtų sava tvarka, savi įstatymai.
 

Liūtis, braškės ir prisiminimas.

Vakar (birželio 3d.) buvo žiauriai karšta (nuo 30-35 C) - beveik kaip Ispanijoj (pas sesę iki 37 C). Tad, be abejo, laukėm liūties. Kauno mieste žmonės patyrė tikrai nemažai nuostolių...bet, Garliavoje - saugu! :P

Vaizdas pro langą prieš pat liūtį (dar šiek tiek saulelės yra) :)

Į kitą pusę....Artinasi...

labai aptemo....Nu jau poto kai dėjo, tai dėjo lietutis :D Kestas neiškentė ir bėgo į lauką :D pasimėgauti liūtimi... tada ir aš iš paskos...ir kaip buvo smagu ir gera - stovėti apsikabinus po stogu ir stebėti siaučiančią stichiją :) kuri priverčia medžių šakas linkti prie žemės...o mes stovėjom ir klausėm tos stichijos, stengėmės kažką įžiūrėti pro lietaus lašus... Iš tikrųjų tai norėjosi bėgti ant žolės ir pajusti, kaip permirksti iki paskutinio siūlo :D bet kažkaip sulaikė nuostabiai saldžios braškės iš tavo rankų... :*

Prisiminiau viena baisią liūtį, ne uraganą, ten kažkokiu vardu...jis buvo, regis, 2005 m. jei neklystu. Tada mes su "ispanais" keliavom iš Radviliškio į Suvalkiją (kelionė maždaug trunka dažniausiai apie 2  valandas). Tada mes važiavom apie 5 valandas....Prasidėjo uraganas...žiauriai lijo...sugedo mašinos valytuvai..nieko nebuvo matyt, teko prasidarius langą vairuot iškišus kone galvą...tada Marijampolėje vos neatsitrenkėm į ant kelio užvirtusį didžiulį medį - mes jo paprasčiausiai nematėm per blogą orą...tik kai privažiavom arčiau - staigiai dėjom ant stabdžių....tada teko važiuoti per nedidelį miškelį, kurio kelias buvo nusėtas vien medžių šakų...pavažiuoji metrą - eini nusirankiot šakas šakeles nuo kelio, pavažiuoji kitą - vėl...o kai parvažiavom namo - radom prie namų gulintį didžiulį medį...ant kelio..... Kai įėjom į namus, kone apsiverkėm iš laimės, kad sveiki grižom ir plojom mūsų kelionės vairuotojui - Javiui... :*

DORA ir jos "fanaberijos"

Sveiki gyvi :) seniai jau ką bepasakojau :) kad nėra ką :D nebent tik apie Dorą :))

Nors dabar sėdžiu tarp pluošto knygų, bet galvoju, gal ką brūkštelt.

Dora auga. Ir kaip reikiant: vis sunkėja ir sunkėja - jau vos pakeliu :D kai pasiėmėm, buvo tokia mažutė, svėrė 4.5 kg :)) o dabar gal jau netoli 7-8kg :)) Jau ir balsas vis sodrėja, o jau toks garsus, kad net kartais baugu dėl kaimynų :D, jau pamažu jos kailis-pūkas virsta į tikrą kailį :) o jau letenos...storos, didelės...

Pamažu ryškėja jau ir charakteris. Kaip sakant, "fanaberijos" :DDD Ji labai nenori likti viena, visuomet nori būti tarp žmonių. Bet labai greit susitaiko su padėtimi: jei uždarom į koridorių, "paverkia" keletą minučių ir užmiega, arba ima draskyt kokį laikraštį į skutelius :))) kiekvieną dieną jei reikia vis naujo kokio žaislo, daikto, kurį galėtų pagraužti. Jai viskas įdomu: baisiai smalsi ir landi. Viską ji turi apžiūrėt, apuostyt ir apkandžiot - kaip kūdikis - pasaulį pažįsta dantimis :D o jau ką įsikando - sunkiai iškrapštysi :) ką įsikando - tas jau jos! Ir jei bandai atimti - ji iš visų jėgų (o jų turi tikrai nemažai) laikys įsikandus ;)
Bandom ją kažkiek pradėt jau auklėt. Ir nelabai čia mums sekasi.. :)) na, gal dar nėr ko svajot idealaus paklusnumo - jai dar nėra nė 3 mėnesių. Bet ji jau išmokus tam tikrų dalykų: žino savo vardą :D, žino ką reiškia "ateik ateik", "opa", "sėsk" - šitą komandą atlieka tik kartais, kai pati nori :D
Bet kokia ji pasiutus būna! Kai įsiaudrina, tai jos nepagausi bute :D ir jei bandai sustabdyt: pradeda baisiai lot ir urgzt: mat, ką tu čia dar bandai jai nurodinėt! :DDD Ji žino, ką reiškia "ramiai" - kai tai išgirsta ji dar labiau pasiunta ir loja kiek pajėgia :) žodžiu, pyksta baisiausiai ant žodžio "ramiai", kurį lydi ir gestas - rodomas delnas, arba žodžio "FU" išvis nemėgsta, kai taip sakom ir rodom pirštą, kad negalima, tai jį vos pamačius, aploja kiek galėdama taip pat :) tai vat kokios jos fanaberijos :D

Ji pati mieliausia būna kai nori jau miego arba kai kątik pabudus būna. Tada ji tokia švelnutė, rami, apsimiegojusi - gali net paglostyt! :D o taip tai vos įmanoma - kandžiojasi kiek pavyksta... :( matyt, tokis tas augimas :D

Ji labai mėgsta gulėti lovoj. Sakėm, mes ją tikrai neleisim į lovą. bet turbut dažnas to neišvengia: kai šuo išmoksta užšokt ant lovos - jau nebeatsiginsi. tas pats ir su kate. :) na, bet ateity, svajojam, kad kai ūgtels ir bus protingesnė, gal supras, kad negalima ant lovos.. gal :D
bet man KARTAIS patinka, kai ryte apie 8h man miegant Dora pradeda laižyti man žandukus :D Suprask:"Kelkis, aš noriu ėsti!" :)

Jau daug "čiudų' pridirbo ji mums. Ji sugraužė 3 laidus: nuo ausinių, nuo įkroviklio, ir nuo namų paprasto telefono...pusdienį telefonas neveikė... Taip pat ji graužia gumines šliures, kai kurias "tapkes"...o visa kita turi būti slepiama nuo jos: batai, drabužiai - kuo aukštyn :D

Ai dar vienas toks dalykas. Ar jūsų gyvūnėliai turi pravardžių? :D
Dora jau turi begalę: Dorytė, Dorčikas, mažutė, katinėlis, kvailiukė, kleckas, kleckutė, ožka, šikniukė, mižnė-mižniukė, bezdė, kandžiulnininkė, šiukšlininkė.....ir kitos, kurios tam tikroj situacijoj ir tam tikru momentu jai labai pritinka :DDDD

P.S. Sorry už prastas foto.

Savaitė kaime

Buvau atsijungus nuo pasaulio. Ir dar išsikrovė abu telefonai, o kroviklių neturėjau.. Kaip tyčiau - prieš šventes :))) Ačiū visiems už sveikinimus! Ir Jums mielieji, tegu kiaušiukai atneša naujų jėgų, naujų įkvėpimo šaltinių mokslams ir darbams ;)

O aš svečiavausi kaime. Pailsėjau, atsipalaidavau nuo visko. Dirbau...
Man patinka grėboti lapus. Vaikščioti sprogstančia pieva, užuosti žemės kvapą. Pavasarį ir rudenį žemė labai kvepia. Tikrai. Tokia gaivuma...na nenusakomas jausmas...ką jauti...ne visi gali tai suprasti....

Viską papildė ir į tėvų namus įnešė nemažai juoko (taip pat ir nervų :)))) Dora. Taigi turim šuniuką. Trokštamą labradorą ;)

Iš pradžių buvo sunku ją perprasti, bet db jau beveik susikalbu su ja :))) Bet kokia ji išdykus! Tikra patrakėlė :D aš visiems sakau: išjudins ji visus :D Kęstą privertė pajudėt ir pabėgiot po kambarius :DDD

Ir nesunkūs tie vargeliai, jei myli šunį. Ir nesvarbu, kad Dora jau spėjo ir laidą nukąsti, ir gėles mamos apkandžioti... kaip sakoma, viską atperka šuns meilė. Čia vėlgi, kas nemėgsta gyvunėlių, to nesupras :)

Mielai anytai :)

Vakar buvo labai idomi diena. Visų pirma - darbinga. Atvariusi į Kęsto mamos butą - šeimininkavau :)) Sutvarkiau beveik visą butą - šveičiau, valiau, mazgojau :DDD Kadangi man tai - vienas malonumas, tai ir rezultatas geras :)))

Be abejo, visa tai ir ne tik - Kęsto mamos gimtadienio proga. Nusprendėm jai staigmeną padaryt, kai ji sugrįš vėlų vakarą. Ir padarėm :))

Sutvarkius kambarėlius, bandžiau antrą kartą gyvenimą daryti vištieną. Kiniškai! Ar kinietiškai :)) Labai bijojau, kad nesigaus... Terliojaus su meile, galvodama, kad tik patiktų anytai...

Tačiau gavosi - nuostabiai skaniai :))) net pati save nustebinau :DDDD beveik kaip pirmą kartą :DDD nors net nežinau, kurį kartą vištiena buvo skaniausia :) Štai čia receptas.

Dar padariau ir mišrainės. Tokios pikantiškos gan :))

Padengėm gražiai stalą, padėjom gėlių, šampano ir didžiulę dėžę, kurią užvakar pakavau :)))

Mamos reakcija - su ašarom :)))) Po sunkių, nervingų darbų - tikras atsipalaidavimas. Ji nustebo ne tik dėl televizoriaus, bet ir dėl mano vištytės :))))) Visi ją rijom besilaižydami :DDD

Kartais pagalvoji, kad žmogui tiek nedaug reikia, kad jį pradžiugintum.

Nebūtinai dovanoti televizorių. Nebūtinai gimtadienio proga.

Gali šiokią dieną imt ir padaryt vakarienę.

Aišku, nuostabią!

keistas jausmas

Turbūt kiekvienam pažįstamas toks energijos atplūdis, kad atrodo kalnus nuverstum. Tuomet tiek norisi visko nuveikt, padirbėt iš peties, kaip sakoma :)

Taigi, nepaisant mano kasdieninio pedantiško tvarkymosi, dar prie to prisidėjo ir gana gal toks vyriškas darbas...???
Tigi kątik sniegą nukasiau :))))) visą kiemą! Laukiau kol nebesnigs :)))) Tiek prisikaupė, kad mašina net nebeįvažiavo į kiemą :D
Tad paplušėjau ir nukasiau, Kęstuko garbei :)))

Ir šiaip dar vienas jausmas užplūdo... Aną pusmetį dejavau, kad nenoriu tų mokslų, tokių paskaitų ir visa kita...o šiandien kažkaip pajutau, kad norėtųsi jau eiti į paskaitas, pasėdėti jose, pažvengti, pasvajoti..pabūti tarp žmonių...matyt, jau per ilgai ilsiuosi...

Reikia apsišviesti...arba knygos ateitis.

Paskutiniu metu jaučiuosi labai, na, "neapsišvietus"...t.y. neperskaičius knygų, kurias būtina perskaityti tam, kad jaustumeis apsišvietus :))) t.y. kažko "turtingesnė" savyje... 

Kažkaip užplūdo mane knygų manija - noras kuo daugiau perskaityti, kuo įdomiausias, žinomiausias knygas...juolab kai tiek daug laiko dabar yra... Bet kai pagalvoju, kad aš jų tiek neapžiosiu, tai nusileidžia tas mano pakylėtumas...

Gailiuosi, kad neskaičiau vaikystėj tų knygų, ir dabar nesu mėgėja, o juk knygos toks yra turtas...jos lavina žmogų visapusiškai...aš nekalbu apie lengvučius romanykščius...

Pavydžiu tiems, kurie tas knygas tiesiog "ryte ryja", užmiega su jom ir pabunda :)) kurie turi valios ir tiek noro skaityti...o man taip sunku prisiversti,

nors tikrai noriu skaityti...

Na tai bandau bent jau dabar kažką įdomaus ir svarbaus perskaityti, kad galėčiau pasidalinti mintimis su skaitančiais žmonėmis ;)))

Dar vienas dalykas. Vienas svarbiausių ateities klausimų.

Ar kompiuteriai, delninukai ir visi kt. aparatai pakeis popieringąjį knygos pavidalą???

Aš jau dabar skaitau iš kompiuterio ekrano... Tikrai nėra patogu... o gal yra ir privalumų?

Čia diskutuotiniausias ir ginčytiniausias klausimas...:)

Kai pagalvoji, knygos yra labai brangios, iš bibliotekų dažnai jų nesulauksi, jos užima vietą kambaryje, nes juk perskaitai ir numeti į lentyną, kurioje ji dulksta ir trunija...arba išskolini draugams,

o grįža į tavo rankas apskurusi, apdriskusi...

Tačiau skaitydamas tu gali jausti knygos kvapą ir dar labiau įsijausti į turinį :))) vartyti lapą po lapo...susirangyti lovoje, "apsigūzinti" adijalu ir skaityti, užmigti, pabusti su knyga rankose...

Ir be abejo, negraužia akių, kaip nuo kompo.

Bet kompiuterinės knygos vis labiau įsiveržia į žmonių, ypač jaunuomenės gyvenimą, pakeičia knygos pavidalą..nes taip yra ekonomiškiau, pigiau, saugo medžius...

(aš visada prieš medelių žalojimą :)) )

Neužima vietos lentynoje. Toji knyga nepasens, nesutrunys, neapdulkės...

Gali pasidaryti tiek kopijų, kiek draugų turi :DDD

Žodžiu, ilgametė e book.

Bet negalima pamiršti kompiuterio žalą...bet galiu pasakyti, kad ir nuo paprasto skaitymo mūsų akelės genda, ypač kai skaitome prie lempos...tas tai tiesa...

Akių žalojimo neišvengsim niekaip.

Na, ar paprasta knyga ar e.book nurungs viena kitą - neišsenkamas klausimas, tačiau viena aišku, kad

apskritai skaitymo svarbumas ir statusas žmogaus gyvenime menkėja.

Dėl skaipų, one`ės, FCB`uko, fermų, GTA, counter strike`ų ir

kitų žmogaus bukinimo kompiuterinių žaidimų...

Viskas yra vizualizuota, pačiam žmogui nereikia pajudinti savosios vaizduotės žaidžiant kompu, negu kaip skaitant...taip ir bukėjam...

Tuo gyvena šiandienis jaunimas...ypač kai jų sėdėjimo prie pc

tėvai nė kiek nesistengia apriboti...

Kaltinu save, kad neskaičiau...Todėl dabar griebiu knygas...nesvarbu kompiuterines ar popierines...

svarbu knyga :)

Popietė su močiute.

Gal kam pasirodys, kad šis įrašas neaktualus, neįdomus, neprasmingas... Bet norėčiau užfiksuoti tai, kas širdyje, mintyse saugoma jau 70 metų... Aišku, ne mano :)) o močiutės. Taip pat ne mano...
Visada norėjau turėti močiutę. Niekada jos neturėjau. Mano močiutė - buvo mano kaimynė, kuriai dabar 92 metai, ir pas kurią būdama maža kasdien bėgdavau suskaičiuot, kiek pas ją vištos kiaušinių padėdavo :DDDD Aš jos pasakojimų nelabai atsimenu, bet dabar išsaugosiu čia prisiminimus kitos močiutės (Kęstučio močiutės).

Dabar sėdėjau ir klausiau 80-metės prisiminimų iš vaiskytės...iš "Lietuvos / Smetonos laikų", "iš karo laikų"...

"Man dar dabar stovi akyse vaizdas, kai birželio 22 dieną staiga mama pažadino mus: "Vaikai, kelkitės! Karas! Kalvariją bombarduoja!" Mes pribėgom prie lango ir žiūrim - baisūs dūmai, juodi juodi, matėsi horizonte... O į kiemą sugužėjo 30-40 vokiečių kareivių. O mūsų kiemas - didžiulis, jų daug sutilpo! Ir jie pareikalavo bliūdų, kibirų. Sėmė sėmė iš šulinio vandenį... Ir pradėjo jie visi praustis. Nusirengė uniformas, ir pamačiau - baltus baltus jų marškinius. Aš žiūriu į tuos marškinius ir stebiuos... Kokie jie balti! Na o kai prausėsi, tai kad prakvipo visas kiemas! Vajei!!! Kaip kvepėjo jų muilas! Dar dabar atsimenu tą kvapą! Kelias dienas kvepėjo žolė nuo to muiluoto vandens! Tai iškart padarė įspūdį, kokie vokiečiai tvarkingi, kultūringi! Tai ne rusai...
Na o paskui sugūžėjo rusai. Jetau, kokie jie buvo nevalyvi! Jie buvo kaip laukiniai, o Lietuva jiems buvo kaip mums dabar Amerika! Parsiveždavo jauni kareivukai savo jaunutes žmonas iš tundros į Lietuvą, kaip į nuostabią, modernią šalį... O kokios naivios buvo tos mergaitės, moteriškės. Žinai, nupirkdavo joms naktinius marškinius, baltus su mezginukais. O jos - apsigūzinę didžiausiom storom pilkom skarom galvas, pečius, apsivyniojusios šimtasiūlėmis (kažkas pan į apsiaustą) ir storom jubkom (sijonais)... Eidavo jos į traukinių stoties tualetus, nusirengdavo ir apsirengdavo tais naktiniais marškiniais. Ir vaikščiodavo su jais po kaimą, miestelį. Jos nesuprato, nežinojo, kad dėvi naktinius marškinius, skirtus tik miegoti. Jos to nesuprato. Joms buvo tai normalūs rūbai. Galiausiai vyrai nupirkdavo mūsų parduotuvėse moteriškų batelių (prieš karą jų būdavo daug ir gražių). Apsiaudavo tos rusės tai aukštakulniais ir griuvinėdavo! Nemokėjo vaikščiot visiškai su tokiais bateliais. Jos visada avėdavo "čiabatus". Rusės moterys - buvo tikrai kaip laukinės, nieko nemačiusios, nemokančios. O rusai net nežinojo, iš kur lašiniai atsiranda. Stebėdavo senukas rusas atklydęs pas mus ir valgydamas tuos lašinius, kad jie yra iš kiaulės "gaminami". O jis sakė: "Pas mus fabrikuose irgi tokius vat gamina!" O dar pamenu, kai tas pats senukas atėjęs į mūsų kiemą, nustebęs klausinėjo visko: pas mus buvo didžiulis kiemas ir milžiniškas kluonas, didžiulis tvartas, kitas tvartas, gyvenamasis namas didelis, to seno tipo... Nu ir tas senukas vis klausė: "Kieno šitas namas?" - Mūsų. - "Kieno - šitas?" - Mūsų. - "O šitas???" - Irgi mūsų!" - "Vajei! Kiek jūs namų turit! Iš kur tiek galima turėti??? Kam jų tiek reikia??? Vajei!!!" Rusams buvo keista, kad turėjom tiek tvartų :)
Atsimenu, važiuodavom su arkliais į turgų. Ir jau pakeliui pasitikdavo žydelkos iš anksto pačios pirmos apžiūrėt prekių. Man buvo baisu žiūrėti į jųs baisia nutįsusias ausis nuo sunkių auksinių auskarų. Na jos labai pirkdavo gaidelius (valgymui). Paimdavo tą gaidelį ir papūsdavo į jo užpakalį, kad prasiskleistų plunksnos. Jei užpakalis būdavo baltas - vadinasi kūdas varganas gaidelis, o jei geltonas - riebus ir vertas pirkti. Vat kaip būdavo!
Kai važiuodavom į miestelį, buvo mada pas ką nors užsukti  - pas žydus, pasidėti paltus, užklotus, kuriuos dėdavom ant kojų, kad vežimuose žiemą nesušaltų, kol nuvažiuosim. Atsimenu, kaip gražiai gyveno toks žydas, vardu Maušius :)) Jis turėjo sūnus - Joškę, Strolkį ir dukrą Rokę. Pamenu, kai Strolkė užsidėjo juodą raištį ant kaktos ir ant rankos užsivyniojo taip pat juodą raištį. Ir meldėsi...
Na, to žydo namai buvo tokie švarūs, kvepiantys, tvarkingi. Staltiesės gražiausios. Įstrigo man tokia didelė vaza su gėlėm-bumbulais. Turtingi buvo tie žydai, mes visada su jais bendravom, užsukdavom. Bet juos sušaudė. Visus.
Pamenu vokiečių moteris - visada pasitempusios, pasipuošusios, grakščios, solidžios... Nepalyginsi su rusėm visiškai! O dar atsimenu, kai žmonės visa, kas brangiausia sudėdavo į didžiules skrynias. Viską - papuošalus, indus, drabužius, audeklus, knygas... Viską sudėdavo į tas skrynias ir užkasdavo. O kas iš kareivių - iškasdavo ir pagriebdavo. Ruošėmės karui: pirkom daug degtukų, druskos, masiškai kepėm duoną ir džiovydavom - ateičiai, kad pasimirkęs pavalgytum tos duonos su druska. Vat kaip būdavo... Pamenu, mus "evakavo" iš namų. T.y. - išvarė. Eikit, kur norit, bet nešdinkitės iš savo namų. Ir kraustėmės su visais gyvuliais, ten, kur priglausdavo kas, o paskui pas tetą. Po kelių mėnesių leido sugrįti namo.
Pamenu, man tėtis neleido žiūrėti, bet tokiam griovy vis šaudė šaudė kažkokį kareivuką. Jis vis išsigelbėdavo nuo kulkų. Bet kartą atsistojo ir jam nunešė pusę galvos...
Vat gyvenau, augau tarp tokių dalykų. Žmonių vertybės tada buvo visai kitokios nei dabar. Šiandien žmonėms reikia rykštės, kad jie pradėtų vertinti tikrus dalykus. Bet kažin ar jie mokėtų išlikti, išgyventi, jei būtų karas."

Ir daug visokių prisiminimų, kurie liks neišsaugoti. O man taip įdomu klausyti visa tai, kas buvo. Iš asmeninio žvilgsnio, patirties. Ir kažką pažymėti...

(ne)kiauliškoji priežastis

Sveiki :) ar visi sveiki? aš...vis dėlto...nelabai...

O buvo taip:
trečiadienį PIRMĄ KARTĄ pajutau, kad sunkiai kvėpuoju ir skauda krūtinę. Važiuodama iš univero autobuse antrą kartą gyvenime pajutau jausmą ir žinojimą, kad tuoj nualpsiu! ir ką jūs manot? tik pakirto kojas, tik stovėdama stipriau įsikabinau į turėklą ir mintyse kartojau: Giedre, neapalpk! Nu ir ką? Kadangi man aptemo akyse - nieko nemačiau, buvo juoda, turėdama sąmonę supratau, kad tuoj apalpsiu. Ir tik taip lengva pasidarė, išgirdau du trenksmus (matyt, du kartus galva kažkur trenkiaus :D) ir nukritau... Kažkas lyg pradėjo kelt mane, atsipeikėjus biškį pradėjau visų atsiprašinėt :)))) lyg kažkoks vyrukas užleido man vietą...paskui kažkokia moteriškė prisėdo prie manęs..o visos kitos bobutes kuitėsi po tašes ieškojo man validolio :DD kažkas norėjo greitąją kviest... o bloga buvo visą kelią... ta pati moteriškė, kuri prisėdo prie manęs, palydėjo mane iki pat namų vartelių... :))) paskui namie lyg ir atsigavau.

o sunku kvėpuot buvo... spaudė krūtinę... vakare - pas uošvienę-gydytoją :)))) tada PIRMĄ KARTĄ  paragavau imbiero, PIRMĄ KARTĄ paragavau bičių duonelės :))) na o kitą rytą - į polikliniką. Ir prasidėjo... Tada PIRMĄ KARTĄ su rentgenu man fotkino plaučius, PIRMĄ KARTĄ ėmė man kraujo iš venos!!! :DDD darė kardiogramą... žodžiu eilė tyrimų - ir išsiuntė į Kauno ligoninę... o ten - ir vėl tyrimai.

Vėl darė kardiogramą, vėl antrą kartą ėmė kraujo iš venos... ir t.t. po dviejų valandų rezultatų laukimo pasikvietė mane ir sako: "na mergaite, ateik ir gulk!"

Pastatė man lašelinę. PIRMĄ KARTĄ. Sako, mano visi mikroelementai išsibalansavę, o širdžiai būtino kalio - visai kone nėra :D tai dvi valandas lašino pusę litro kalio... Norėjo guldyt į ligoninę, bet pasakė: "tave reiktų guldyt į kardiologinį, bet tu karščiuoji - gal tu su kiaulių virusu, todėl bijom ten guldyt, na o ten, kur visi guli su kiaulių gripu, nenorim tavęs guldyt, o gal tu be viruso!? o kraujo rezultatai niekad nerodo, ar žmogus serga kiaulių gripu ar ne. o tavęs vienos prabangiai guldyt neturim kur". :D

Tad apsvaigusią parvežė mane namo (kad vėl autike nenukrisčiau :D ) ir gydausi namie. Nebuvo jėgų net prie kompo pasėdėt...parašyt...

Dabar jau lyg ir geriau, tik laikosi temperatūra, kuri nei kyla, nei leidžiasi antra savaitė :)) bet tikiu, kad tai ne kiauliškoji priežastis... ;)

Mano dienotvarkė

Pirmadienis ir antradienis - tai tos dvi darbo dienos, kurios yra man laisvos, ir per kurias būtų įmanoma tiek daug nuveikti, bet, deja, joms praėjus, aš visada gailiuosi, kad nieko gero nenuveikiau, o praleidau tas dienas veltui... :(

Vakar visą diena gailma sakyt pratinginiavau, net valgyt nieko nenorėjau gaminti... Kažkokios nuotaikos, matyt, kaltos.... Nuobodi mano dienotvarkė:

5.15 val - suskamba Kęsto žadintuvas. Snaudžiam, saldžiai...
5.25 val - vėl suskamba žadintuvas..
5.40 val - išlendu iš lovos, bandau dar vyrą išverst iš jos, ir rengiuos. Einu padaryti savo vyrui valgyt: pradedant nuo sumuštinukų, baigiant, jei yra, kepsniukais, kotletukais... Juk jau geriau kažką įdėti vežtis į darbą, nei eiti į kavines, tokiais krizės laikais, pietaut. Taip pigiau. Tiesiog. Aš jam padarau kavos, kažką pusryčiams šilto, dar padedu vitaminus. Kol jis ruošiasi, aš jam, kaip mylinti žmona, paruošiu jam pusryčius, kad jis tik pavalgo ir išlekia...
6.10. Giedrė vėl užmiega. Kęstas rieda su traukiniu, kuris yra naujas, sakė "kaip lėktuvas" :)))
9.30 Prabundu. dažniausiai tai pusę 9 ar lygiai 9. Bet kol išsiropščiu. Vis girdžiu, kaip vamzdžiais atidunda garsas iš rūsio - močiutė kuria pečių... Ji pyksta, kad aš vis neprisiruošiu pati pakurti pečių, na išmokti jį kurti, nes jį reikia mokėti kurti :)))
10 val - pusryčiai. Kartais, kai sumąstau, tai lovos nekloju!. Bet tai būna labai retai, dažniausiai nekloju dėl Kęsto, nes jam nepatinka paskui vakare klotis lovą (jis dievintų tikrą miegamąją lovą, kiurios nereiktų niekada kloti :))) Bet dažniausiai pasikloju, nes taip vietos daugiau mūsų tame miniatiūriniame kambarėlyje :)
11 val - sėdėjimas prie kompo. Ištisai. Gal net per daug. O kiek galėčiau pasimokyt! Kažką parašyt... Bet nea, va kad ir dabar - sėdžiu ir sapalioju čia kažką :)
Bet dabar nuo 12 val einu mokytis, nes kitą savaitę didelis kolis. Pirmas per visą pusmetį! Sakau, mes miegam šiame kurse, visai nieko neveikiam, o paskui kai viskas susidės į vieną krūvą - keli koliai per dieną, referatų, projektų, penkių namų darbų atsiskaitymas, tai net nežinau, kaip išsikapanosiu...

Apie 14 val einu kažką užvalgyt. Arba pagamint. Nors kai nėra produktų, ką aš gaminsiu :)))

Vakar močiutė net juokėsi (o gal net tyčiojosi, ar net pyko), kodėl aš visą dieną buvau užsidarius kambary. Sako kaip kokiame karcery įlindus :)) Bet aš visą gyvenimą buvau viena vienam kambary... Aš taip įpratus... Beto, nenoriu aš ten labai jau su ja sėdėt ir klausyt jos, nes gaila man laiko...per kurį galėčiau kažką doro nuveikt, bet dažnai nenuveikiu.... :((((

Vakare prasideda laukimas. Laukiu vyro :) Jis grižta apie 19h iš darbo. Iš Vilniaus. Tada prikepu blynų su tarkuotais obuoliais nuo medžio ir einam žiūrėti kokį filmą... Arba kur išlekiam. Močiutei nenorint.

Aš - šeimininkė...

Aš vis galvoju, kokia esu žmona... ar gera, ar man reikia daug ko mokytis... Turiu galvoj kasdieninius, buitinius dalykus. Apie dvasinius kitąkart.

Aš nemoku normaliai gaminti valgyt - o taip norėčiau mokėti daryti sriubas, troškinius ir pan. Apie kažkokius kotletukus, blynus, makaronus ar plovus - nekalbu. tai menkniekis. Bet vat su sriubom (o vyras tikrai nori sriubų :)) ) - man sekas nekaip. Gal dėl to, kad nepabandžiau :)))

Aš neįsivaizduoju, kaip jas daryt, nors daug kas man siūlė paprasčiausius receptus :))) bet kažkaip man atrodo, kad padarysiu tik kokią buizą - vanduo su bulvėm ir morkom :)))

Aš mieliau atliksiu buitinius darbus, plausiu grindis, valysiu dulkes, dėliosiu išmėtytus rūbus, lyginsiu kasdien vyro marškinius (skalbimu nereikia rūpintis :D) ir t.t. :) Man jau geriau tvarkytis, kuistis namuose, spintoje, kambarėlyje, negu virtuvėje! Bet juk vyrui tvarkos taip jau būtinai nereikia kaip valgyt :) tad suprantu, kad vyras ilgainiui pradės nevertint tos mano tvarkos, švaros, jei nebus valgyt ant stalo....

Tai kažkaip teks bandyt kokią sriubą padaryt. Jomajo, kaip gausis - baisu net :))))

Išmokti ištverti

Per savo darbą negalėjau 2 mėnesius grįžti namo. Turbūt taip buvo pirmą kartą per visą studentišką gyvenimą.

Jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau užsienyje, kokioj UK, arčiau kažką ir negalėčiau grįžti NAMO, pas tėvus, pas kates, pas šunį... į tą mažytį kaimelį. Aš taip pasiilgau namų, savo namų, tėvų, kad jau seniai tašę kraunu :))

Ir kai pagaliau baigėsi darbinis projektas su močiutėm ir diedukais, pagaliau galėsiu išsiruošt namo, bet ne per pačią linksmiausią šventę... Vėlines... O dar vakar kažkas palinkėjo "Linksmų švenčių!...." Kaip galima taip linkėti??? Kaip galima į TOKĮ palinkėjimą reaguoti, kai per tą "šventę" eisi aplankyti savo brolį? esantį kažkur giliai po žeme, o gal kažkur dangaus gylybėse...?
Kai nebuvau namie, tiek daug minčių sukosi galvoje apie namus, šeimą, sesę, mamą, tėtį... Kiek visko sapnavau... Ir vis pagalvodavau, kaip būtų, jei išlėkčiau tikrai į užsienį? Gal būtų lengviau jei būtų šalia vyras. Bet vis tiek - toli nuo artimųjų. Kaip ištverčiau - nežinau. Turbūt taip, kaip tuos du mėnesiukus. Vis galvojau, kaip ištvėrė mano sesuo. Bet ji ištvėrė ir negrįžta į LT jau aštuonerius metus...

O aš lb nenorėčiau palikti tėvų. Bet manau, dažnas šiandienio gyvenimo sąlygų spaudžiamas jaunuolis palieka. Kad išliktų. Kad padėtų tiems tėveliams, ne tik sau. Jis išmoksta tverti. Darbas, laikas padeda.

Įdomu, kaip būtų man :))) Turbūt prireiktų ilgesnio laiko tarpo, kol išmokčiau ištverti...